Finland in the Eye of the Storm. Erkki Hautamäki’s book

                                                                                           
Finnish author Erkki Hautamäki was a councillor of education and a reservist in the Finnish army, holding the rank of Major. Hautamäki has completed a lengthy process and fulfilled a historical task in his book “Finland in the Eye of the Storm”, which Marshall Mannerheim and his trusted aid Vilho Tahvanainen left for future generations. Driven by a need to bring out the historical truth for the Baltic Youth. This book is dedicated to Vilho Tahvanainen, an unrelenting patriot and aid to Field Marshall C.G.E. Mannerheim.

„Justice of the winners of the World War II was dished out at the Nurnberg trials. Not in the sense that the accusations were wrong or falsified but in the sense that the accused were not given the chance to defend themselves against false and weak accusations. The same holds true for allied actions during the war. Some of the war crimes committed by the allies were e.g. the mass murder of Polish officers by the Russians in Katyn in the spring of 1940, the horrifying terror bombings of Hamburg and Dresden by England and US in February of 1945 and the cruelty towards German POW’s by the Americans and Russians. The bombing of Hiroshima and Nagasaki in September of 1945 remains one of the worst acts of genocide to date. It then came to light that the truth of the victor had on many accounts been established by forgery, hiding documents, suppressing evidence and even lies. For over half a century we have knowingly been brainwashed into linking all the evil in the world to Hitler and the German people. The holocaust, which is continuously in the press, literature, the theatre, film, music, the radio and television has coloured our judgement as to the actual causes of the Second World War and those guilty. Larger nations displayed a ruthless disdain towards smaller nations and their right to remain neutral. In its entirety are revealed the secret agreements, political intrigue, deception and an inconceivable chain of events that led to the beginning of the Second World War and finally its end. Even Finland, a small northern republic and democracy was unwittingly drawn to this war frenzy of the lager nations. Finland was however fortunate in those years of turmoil to have as its military and political leader a figure of great foresight and determination in the form of field Marshall Mannerheim. He had a broad experience spanning many years in international politics and a network of contacts on to which Finland was able to build the military and political alliances that saved the country. During the Winter War, having received details of a secret agreement between the Western Powers and the Soviet Union to destroy Germany, Mannerheim, along with Finland’s political leaders made crucial decisions that saved the nation and possibly all the Nordic countries from becoming one large battleground. From 1932 onwards, Mannerheim kept original documents consisting of , for example, secret reports, letters, personal notes, into a file code named ”S-32”. Political reasons stopped Mannerheim from using this file as evidence after the war. I have used secret documents, which victor nations have suppressed for 50 years, in Marshall C.G.E. Mannerheim’s file ”S-32” as the basis of my research. This material can finally shed some light on the historical truth that was not published along with Mannerheim’s memoirs. I have strived to merge the dramatic content in file S-32 with other source material and to display it in chronological order to give a clear account of political and military development in Europe. We can thus follow a logical chain of historical events, which lead us on from the First World War. We will come to realise – as the Marshall used to say- that matters which were put forward to him were often so complex, unclear and even unbelievable that he had to pause to get a sense of what was actually meant. The same patience is asked of the reader. With this book I hope to prove, particularly to my Finnish countrymen along with readers from other countries that our wartime leaders were not guilty of the crimes they were blamed for or the wars Finland was dragged into between 1939-1945. Conflict was inevitable in order for us to remain independent. The crimes for which our leaders were accused and tried for were a direct result of demands from the victor nations, especially the Soviet Union. Was the non-aggression pact between the Soviet Union and Germany on 23.8.1939 just a tactical ploy to win time? Was allied aid to Finland in 1939-40 just a ruse to invade Norway and Sweden whilst giving the Soviet Union an opportunity to invade Finland and the Baltic States, creating a northern front against Germany?”- says Hautamäki.

 Erkki Hautamäki, who holds the rank of Major in the Finnish army, has at his disposal the secret files of Vilho Tahvanainen, an undercover courier and trusted aid to Marshall Mannerheim. The Tahvanainen files consist of copies of Mannerheim’s secret (S-32) files covering the years 1932-50 duplicated with the authority of the Marshall himself. The author of this book has had a unique opportunity to compare and contrast documents and files from different countries and get an idea of the behind the scenes politics of the larger nations during WW2.

“Churchill and Stalin negotiated the starting of co-operation in a war of many fronts against Germany since April 1939. In July it was agreed that when Germany and the Soviet Union attack Poland, the declaration of war of the western allies would be focused only against German actions. On the 23rd of August 1939 Stalin and Hitler signed the so called Molotov-Ribbentrop agreement. Its secret extra protocol included the so-called concept of the sphere of interest that did not mean permission to conquer the Baltic states and Finland. It meant instead the right to demand strategic bases in case of war. On the 15th of October 1939 an agreement was signed between Stalin and Churchill (the allied forces). The core of it was the plan to destroy Germany both militarily and economically. Churchill’s old plan regarding the Scandinavian operation was also accepted.
The winter war of Finland did not stop because of Stalin’s fear of a possible threat of western allies attacking to defend Finland. It ended when Hitler sent Stalin an edict that Stalin shall cease the acts of war against Finland, or Germany will bombard Soviet troops and fight for Finland unbidden. The Marshal received from Hitler information about this edict and copies of the plan of the western allies and Stalin concerning Finland. The winter war of Finland did not stop because of Stalin’s fear of a possible threat of western allies attacking to defend Finland. It ended when Hitler sent Stalin an edict that Stalin shall cease the acts of war against Finland, or Germany will bombard Soviet troops and fight for Finland unbidden. The Marshal received from Hitler information about this edict and copies of the plan of the western allies and Stalin concerning Finland. If this would have happened, the allied forces would have conquered Norway and Sweden in the name of Finnish aid. Simultaneously the Soviet Union would have conquered Finland. Finland would have drawn into war and Scandinavia would have been a front against Germany. Churchill and the allied forces thus sold Finland to the Russians. Stalin played simultaneously an ally of Germany and the western allies. His goal was to get the western allies and Germany to wear themselves down in their fighting against each other. After this he would conquer a weakened Europe. Stalin purchased first the newest mechanical weaponry from Germany. After it he obtained from the USA an immense amount of war material against Germany (and Finland) as Lend-lease aid. No final account of these possessions has yet been made. The unconditional denial of passage for allied forces through Sweden partially saved Finland. The agreement of Churchill and Stalin allowed the conquering of Scandinavia and the Baltic countries. A section was added that the conquered areas should be given their independence back after peace had come. When the general courier of Stalin was transporting the strategic war plans from Churchill, the air force of Germany compelled the airplane to land on 9 Feb. 1940. During the examination of the air crew and the passengers, all documents were photographed. Hitler received exact information about the attack plans on several fronts of the allied forces. He thus started a preventive attack plan in Norway. Stalin did not know that the plans had been revealed. The Marshal’s so called scabbard order of the day on 9 July 1941 was born after Hitler’s edict to unambiguously express the goals of Finnish warfare, or otherwise Germany starts taking Finland under its government. Marshal Mannerheim was before the continuation war compelled to accept Stalin’s demands that were secretly introduced to him: Finland shall not advance to Leningrad or over Lake Syväri and shall not disturb the railroad leading from Sorkka.

In March 1940 Sumner Welles visited Italy, Germany, France and England. The persons he met said openly that they were compelled to war, no peace propositions are accepted. Similar orders were also given to Poland. Germany was driven into a compulsory situation. The terms of World War I were already shocking”- writes Hautamäki.

Now we know Comrade Stalin planned an attack operation (Thunder) against Germany on 6 July 1941. To execute this Plans Russia had entered into Two Treaties: the first on 23 august 1939(The Molotov - Ribbentrop Pact) with Germany and the second one on 15 October 1939 - The Stalin - Churchill Pact (with England) which was more favourable.

We are asking what would it have happened if the Scandinavia plan of the allies would have come true?

- Nothing would have been left of Finland. It would have been a total collapse. According to the Marshal’s opinion the occupation of Denmark and Norway made by Germany – as regrettable as these phenomena locally were – saved partially Finland. Sweden saved Finland by denying the passage.

- It is not right to blame Swedes, for they saw the overall situation. King Gustaf  V received personally the assurance from Hitler that Germany has no claims, if Sweden stays neutral and delivers ore as before. The King also got knowledge of the plans of the allies.

“History has to change. The truth will appear undisputedly”, affirms Erkki Hautamäki, the writer of this very interesting book.

Trečiasis Maskvos paktas – branduolinis?

Europa tikisi, laukia permainų sustingusi, kad visgi 2017 metais jau tikrai pagaliau bus atidarytas V.Čerčilio archyvas. Pamažu bliukšta ne tik Rytų, bet ir Vakarų sukurpta Antrojo pasaulinio karo istorijos versija. Tai bus ne mažesnis istoriografijos ir politikos Cunamis po Gamtos ir technikos tragedijos Japonijoje ar Černobilyje, nebent jis, archyvas, bus benešant susprogdintas arba kitaip netyčia sunaikintas, o gal nepataisomai užlietas Rašalo Cunamiu. Kol mes laukiame Čerčilio archyvo atidarymo, mūsų pašonėje jau pradėtos statyti naujos Rusijos atominės elektrinės – bombos Rytprūsiuose ir Baltarusijoje, neatsižvelgiant nei į Černobilio katastrofą, nei į Fukušimą ir į jų aukas bei milžinišką žalą, o tai rodo ne ką kitką, o matomai esantį sudarytą dar vieną Maskvos paktą. Taigi logiškai mąstant galima spėti jau esantį ir Trečiąjį Maskvos paktą – branduolinį. Todėl netiesa, kad tik A.Lukašenka yra paskutinis Europos diktatorius, kai yra kur kas stipresnių ir didesnių diktatorių ir auksaburnių demagogų, o jis tik kietas vyrukas, ypatingas sraigtelis tarp viešai žiniasklaidoje neįvardijamų Europos diktatorių. Daug ženklų ir požymių jau seniai rodo, kad Lietuvos žiniasklaida, valdančioji politikos ir verslo klasė, stambusis kapitalas, stambusis verslas yra suaugę į Neosovietinę Oligarchiją ir vienaip ar kitaip pajungti panslavistinei Rusijos įtakai ir jos kontrolei. Trečiąjį branduolinį Maskvos planą galėtų pakoreguoti nebent įvykusi atominė Fukušimos katastrofa Japonijoje, bet kažin ar pavyks. Iš žmonijos nelaimių ir istorijos gi nesimokoma. Realiai galima pamanyti, kad atominės elektrinės kaip branduolinis ginklas, leisiąs nukenksminti Čerčilio archyvą ir pagaliau galutinai išspręsti lietuvių klausimą – neleisti paneigti didžiojo Riuriko mito, kad Prūsija yra Rusijos teisėtai paveldėta teritorija. Ne šiaip sau gi Ivanas IV demagogiškai sugalvojo savo kilmę iš Prūso – pirmojo Prūsijos (dabar Kaliningrado srities ir daugiau) žemių valdovo ir paskleidė tą legendą ir mitą tamsiosioms masėms. Lietuva sustingo belaukdama branduolinės audros, ateities Branduolinio Cunamio, o Europa – Čerčilio archyvo paviešinimo. Yra žinoma, bet nenorima pripažinti, kad ikikariniame laikotarpyje Churchill ir Stalin vedė intensyvias derybas apie bendradarbiavimą būsimame ir suplanuotame kare prieš Vokietiją jau nuo 1939 metų balandžio mėnesio. Berods, tų metų liepą buvo susitarta, kai Vokietija pradės karą prieš Lenkiją dėl Lenkų koridoriaus, nes derybos niekaip nedavė jokių teigiamų poslinkių vokiečių manymu, kartu su sovietų Rusija iš kitos pusės, Vakarai, Britanija ir Prancūzija, karą paskelbs tik Vokietijai, bet ne Sovietų Sąjungai(Stalino Rusijai). Pats Hitleris vylėsi 1939 metais gražiai susitarti su Lenkija dėl Dancigo ir leidimo tiesti greitkelį iš Berlyno į Karaliaučių per Lenkų koridorių. Ir pasirašyti abiems pusėms naudingą politinę – ekonominę sutartį, sudarant tokią bendriją, nukreiptą prieš amžinąją Rusijos ekspansiją į Vakarus. Bet Lenkija tyčia pabrėžtinai pradėjo derybas dėl prekybos ir draugystės sutarties su Stalino Rusija, nesuvokdama, kad Rusijai žūt būt reikia pradėti karą Europoje, pasinaudojant Lenkų korta. Atmetusi Vokietijos siūlymus ir pradėjusi koketuoti su Stalinu Lenkija įsiutino Vokietiją, kuri 1939 metais kovo 21 dieną vėl pasikvietė Lenkijos pasiuntinį ir išplūdo, kad reikalai nejuda į priekį, o išdavikiškai deramasi su Rusija prieš Vokietiją. Žinome, kad 1939m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas pirmasis Maskvos paktas pavadintas Molotovo-Ribbentrop‘o sutartimi su papildomais slaptais protokolais dėl įtakų pasidalijimo, kas visgi tiesiogiai nereiškė Baltijos šalių ir Suomijos nukariavimo, o tik strateginių karinių bazių įsteigimą tose šalyse karo atveju. Įdomi detalė, kad ant įtakų pasidalijimo žemėlapio pasirašė pats Stalinas virš Ribbentrop‘o parašo, nebūdamas valstybės vadovu, o tik partijos Generaliniu sekretoriumi, kurio parašo plotis  58cm. Psichologiškai tai labai daug pasako, beveik viską. Ir plačiosioms masėms yra nežinoma, pakol kas slepiama, kad jau po pusantro mėnesio sekė antrasis Maskvos paktas, 1939m. spalio 15d. sutartis tarp Stalino ir Čerčilio(sąjunginių pajėgų), kurios tikslas buvo karinis ir ekonominis Vokietijos sugriovimas. Taip senasis Čerčilio planas, reikalaujantis veiksmų Skandinavijoje buvo patvirtintas, todėl  Žiemos karas dėl Suomijos nukariavimo buvos sustabdytas ne dėl Stalino baimės, kad Suomiją parems Vakarų sąjungininkai, o dėl  Hitlerio edikto(įsakymo), pasiųsto Stalinui, kad nutrauktų karą Suomijoje, kitaip Vokietija bombarduos Rusijos karinius junginius ir kariaus Suomijos pusėje. Ta proga Suomijos maršalas Mannerheim‘as gavo gavo pilną Hitlerio informaciją apie jo ediktą ir Vakarų sąjungininkų ir Stalino bendro plano, į kurį buvo įtraukta Suomijos okupacija, kopijas. Vakarų sąjungininkai žaidė dvigubus žaidimus su Suomija, O Rusija su Vokietija ir Vakarais. Jau logiškai pagrįstai galima manyti, kad iš tiesų Vakarai rengėsi nukariauti Švediją ir Norvegiją, prisidengę pagalba Suomijai, bet tam, visa tai nujausdama, pasipriešino Švedija – nepraleido ekspedicinio korpuso į Suomiją. Todėl pačią Suomiją nukariauja tik Rusija – atplėšia dalį jos teritorijos. Taip Skandinavija paverčiama fronto linija prieš Vokietiją. Taip mano ne tik vienas Erkki Hautamäki, kad Čerčilis su savo sąjungininkais pardavė Suomiją ir Baltijos šalis Stalino Rusijai, bet ir daugiau garbingų istorikų ir šiaip praeities įvykių tyrinėtojų. Stalinas vienu metu žaidė dvi sąjungas – su Vokietija ir su Vakarais. Norėjo susilpninti Britaniją, Prancūziją ir Vokietiją tarpusavio kare, kad vėliau galėtų nukariauti visą Europą.
Ir dabar politkorektikos politrukai ir apžvalgininkai mums begėdiškai aiškina ir meluoja nemirksėdami, kad totalus melas, Niurnbergo farsas, Černobilis ir dabartinė Lietuvos realybė mažiau pavojingi nei Lietuvos vadinamieji radikalai. Užrakinta tiesa po devyniais užraktais geriau už Kovo  11-osios eitynes Vilniuje. Antrasis pasaulinis karas turi daugiau savo baisybių ir genocidų, karo nusikaltimų kūrėjų ir organizatorių nei viešai yra įvardijama. Juos tebesaugo nusikalstamų paslapčių įstatymai, jėga ir žmonių bukumas, žmonių naivumas, aklas tikėjimas melaginga propaganda. Kita vertus, dabarties jaunimo ir ateities kartų jau turėtų nebeįtikinti melagingos versijos ir pramanai. Juk žinoma, kad Stalinas ne tik pirko naujausią mechaninę ginkluotę iš Vokietijos, bet ir gavo iš JAV didžiulį kiekį medžiagų, reikalingų karui su Vokietija pagal Lend – lease‘ą be jokios apskaitos. Žinoma, kad Švedijos neleidimas Stalino Rusijos sąjungininkams keltis per Švediją iš dalies apsaugojo Suomiją nuo pilnos okupacijos. Slaptasis Stalino – Čerčilio susitarimas leido okupuoti Skandinaviją ir Baltijos šalis, nors buvo ir skyrius apie tai, kad vėliau okupuotas teritorijas reiks vėl grąžinti, kai ateis taikos metas – suteikti joms Nepriklausomybę. Ne tik Stalino Rusijos sąjungininkai  nuginklavo Vokietijos technikos stebuklą „Engimą“, bet ir patys sąjungininkai taip pat yra ne kartą istoriškai įkliuvę dėl agresyvių savo planų ir negerų ateities ne tik ketinimų, bet ir dėl suplanuotų konkrečių Tarptautinės teisės pažeidimų, agresijos planų, karo rengimo ir konkrečių nusikaltimų – agresijos. Reikia imti domėn ne tik „mechanines bombas“, bet ir „dokumentines bombas“ taip pat . Bombas – sutartis ir jų slaptuosius priedus, slaptuosius protokolus. Niekam nebe paslaptis, kad 1940m. vasario 9d. vokiečių buvo nutupdytas Stalino generalinis pasiuntinys, skraidinęs Čerčilio karo planus Stalino Rusijai ir Vokietija gavo tikslų Stalino sąjungininkų karo veiksmų ir puolimo keliais frontais planus, kurie privertė Vokietiją pradėti preventyvinį puolimą Norvegijoje. Kas gali paneigti galimybę, kad amerikiečiai tyčia ar per nesusipratimą pamušė paskutinį Vokietijos lėktuvą, palikusį Berlyną su A.Hitlerio slaptuoju archyvu, kuris būtų galėjęs apsunkinti Niurnbergo proceso darbą ir būtų padėjęs sumažinti dirbtinį farsą, nors vokiečiams nebuvo leista Nürnberg‘e naudoti slaptus Čerčilio – Stalino dokumentus – pateikti juos tarptautiniams prokurorams.
Būsimas XXI amžiaus klausimas, kodėl Vakarų valstybės norėjo sunaikinti Vokietiją labiau nei Blogio imperiją(Stalino Rusiją) lieka atviras ir smalsumą žadinantis aštrus pipiras? Ar būtinai reikia siekti sužlugdyti bet kokią kylančią ar atsikuriančią valstybę kaip Lietuvą? Kai karo išvakarėse Berlynas ne kartą siūlė Lietuvai atsiimti Vilnių, tačiau Lietuvos vyriausybė, pritariant ir opozicijai, elgdamasi humaniškai Lenkijos atžvilgiu skelbė šalies neutralumą, patirdama labai didelį ir negarbingą Britanijos ir Prancūzijos spaudimą, kad tik Lietuva neitų į Vilnių. Britų pasiuntinys Kaune Thomas Prestonas netgi turėjo parengtą cinišką karo paskelbimo Lietuvai notą, jei Lietuva bandys jėga susigrąžinti Vilnių. Ar tai moralu ir atitinka Tarptautinės teisės normas? Negi Lietuvos valstybė ir iš kažkur atsiradę lietuviai lenkams ir jų sąjunginiams tik nemalonus nesusipratimas? Beje, patys lenkai Lenkijos ultimatumo išvakarėse tarėsi su vokiečiais, ar jie sutiktų mainais į Danzig‘o koridorių Lietuvą perleisti Lenkijai, bet apsiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje ir pasveikintų Vokietiją ją atplėšus nuo Lietuvos. Pagaliau karo ir civilinio gyvenimo aukų skaičiai vienoje ir kitoje pusėje irgi yra ne mažiau svarbūs ir iškalbingi. Vakarams Vokietija buvo didesnis blogis nei Stalino Rusija, nors aukų skaičius sako visai ką kitą. Baltijos šalys taip pat joms tik priedelis prie blogio kartu su Ukraina. Manau, kad pirmiausia viršų ėmė Vakarų ekonominis – karinis įtakos pasaulyje aspektas. Churchill‘io ir Roosevelt‘o atsakymas trumpas – Vokietija jiems buvo pavojingesnė ekonominiu ir kariniu aspektu nei Rusija. Karas leido JAV ir Rusijai tapti pasaulio super galybėmis. Karas net kartais pavadinamas – „Geru karu“(A Good War). Taip galvojant ir atominė energetika ir jos katastrofos geresnės nei šiaip Baltijos valstybės ir Ukraina. Apsišaukėliai liberalai kartu su apsišaukėliais Žmogaus teisių gynėjais, ginančiais labiau išrinktuosius, kilminguosius ir besikompromituojančią valdančiąją klasę Europoje, siekia visai ne liberalių, o gudriai užmaskuotų totalitarinių, diktatūrinių dalykų informacijos, politikos, istorijos, švietimo ir mokymo srityse, dalykuose, kurie formuoja visuomeninę nuomonę, mentalitetą, charakterį, žinojimą ir išmanymą, gaudimąsi pasaulio reikaluose. Rusiškasis, lenkiškasis, sionistiškasis elementas istoriografijoje remiasi vyresniojo brolio sindromu ir ypatinga misija pasaulyje – mesianizmo ideologijos pasenusiomis dogmomis. Apie „Bendrus Europos namus“  kalbėjo L.Brežnevas, vėliau estafetę perėmė Gorbačiovas besvajodamas apie kažkokią Didžiąją Europą, apimančią visą Žemės planetą, kur neskaitlingos tautos turėtų kažkaip išnykti, susilieti ir netrukdyti vykdyti pasaulinės misijos – mesianizmo programos, paremtos vieninga buvusių Stalino Rusijos sąjungininkų(nugalėtojų) istorine schema. Vakarai negali prisipažinti klydę ir peržiūrėti Europos istorijos versiją, sukuriant tikroviškesnę Europos problemų istoriją. Ypač dabar, kai atsiskleidžia Antrojo pasaulinio karo realybė visame gražume, niekingume, nežmoniškume, karo ir civilinio gyvenimo nusikaltimuose ir išdavystėse, kuri prieštarauja sąjungininkų jėga ir farsu primestoje sąjungininkų istorijos versijai ir schemos mitams bei fantazijai. Nesolidžiai atrodo Vakarų šalys toliau atmesdamos Baltijos šalis, kaip susitepusias nacionalsocializmu ir karo nusikaltimuose – Holocaust‘e. Kaip kolaboravusios su vokiečiais prieš sąjungininkus, o ne su Stalino Rusijos sąjungininkais prieš Vokietiją ir dalyvavusias žydų žudyme – genocide. Niekas negina karo nusikaltėlių, bet aukų būta abiejose pusėse ir nemažų, o kur kas daugiau būtent Stalino Rusijos pusėje. Slovakai, kroatai, Baltijos šalys ir ukrainiečiai pasmerkti, beje, kurių gyventojų per karą žuvo daugiausia – daugiau nei rusų, o lenkus laikyti amžinais šaunuoliais ir geradariais, kurių teises dabar lietuviai pažeidinėja Vilniaus krašte. Tai labai nesąžininga ir neteisinga. Šešiasdešimt metų istorikų požiūris į XX amžių buvo vienašališkas, o tarptautiniai teismai šališki ir neobjektyvūs. Vienašališki buvo ir pateikiami dokumentai, kurių dėka buvo priiminėjami šališki, netikslūs, alogiški sprendimai. Negi vienašališki bus ir sprendimai dėl dabar kuriamo Branduolinio Cunamio Lietuvos pasienyje?

Istorija ir politika turi kardinaliai pasikeisti – tiesa privalo būti atskleista vienareikšmiškai. Mes neprivalome žūti, kaip kad privalėjo žūti Vokietija(Theodore N. Kaufman: Germany must perish!), bet nežuvo, todėl mes irgi turime vilties nežūti ir išlikti. Taip mano ne tik  Erkki Hautamäki(„Suomi myrskyn silmässä“- „Finland in the Eye of a Storm“), bet ir nesubabkėję Lietuvos piliečiai ir nevienakiaušiai Lietuvos istorikai. Naujoji Europa yra pasirengusi svarstyti šiuos Europai aktualius praeities, dabarties ir ateities klausimus ir demaskuoti didžiausią XX amžiaus farsą ir melagystes – panaikinti melo propagandos pasekmes. Iš naujo parašyti Baltijos šalių ir jos žmonių istoriją, kad būtų išvengta mūsų galutinio sprendimo, kurį, galima pamanyti, sugalvojo negeros jėgos pasaulyje. Ne geresnės jėgos šmeižia ir Kovo 11-osios eitynes Vilniuje, kurių, anot nedesovietizuotų Lietuvos intelektualų, nebegali Vakarų pasaulis sau leisti. Lietuva jau turi nemalonų, išdavikišką precedentą, kai Lietuvos politinis elitas ir žiniasklaida prasnaudė, neinformavo apie 1940 metų okupaciją. Elitas, politinė klasė ir verslo magnatai apsimeta, kad nieko rimto nevyksta ir dabar – tik kasmetinės Kovo 11-osios eitynės, kad Lietuvos informacinę erdvę ir verslą užvaldo Rytų kaimynas. Greitai randama reikiamas melo propagandos metodas nuraminti Lietuvos žmones dėl Putino Rusijos planų -  pastatyti atomines elektrines – bombas Rytų Prūsijos pasienyje su Lietuva ir Baltarusijos Lietuvos pasienyje ir taip ne tik, bet ir sugriauti lietuvių psichiką, skatinti beprotystę ir savižudybes. Lietuva taps nebe patraukli ir bus suduotas milžiniškas smūgis lietuvių sveikatai ir, žinoma, ekonomikai. Reaktoriai bus veikiančios bombos,  bet vis vien eilinių, niekaip nedegraduojančių pagal neosovietų planą, piliečių patriotizmas bus labiau pavojingas. Eiliniai piliečiai neturi teisės save vadinti patriotais, tik neosovietinio elito atrinkti ir patikrinti žmonės gali save tokiais laikyti. Neosovietinė inteligentija leidžia sau nustatinėti kas tinkamas į patriotus, o kas ne. Negi vien tik didžiųjų šalių šovinizmas ir radikalus nacionalizmas, ekspansijos psichozė, melas, naftos ir dujų guru valdo mus?

P.S. Karaliaučius, Rytprūsiai, Königsberg‘as, Mažoji Lietuva: atviras ir ateityje neišvengiamai spręstinas dalykas ir plius dar atominė elektrinė, kad pasitraukiant aplink nieko gyvo nebeliktų –  būtų įvykdytas galutinis lietuvių sprendimas čia ir amžiams. Taigi Rytprūsiai de jure ir de facto. De facto – tai Rusijos neteisėtas karo grobis ir baisų genocidą patyręs kraštas, aneksuotas kartu su Tuva. Karo laimėtojų Potsdame sprendimas perduoti šį kraštą Rusijai nėra galutinis ir neterminuotas – tai ne besąlygiškas tarptautinis pripažinimas, kad tai Rusijos teritorija. Hm, tada gi tą kraštą kaip karo grobį laikė visa Sovietų Sąjunga, o dabar tik Rusija, kuri negali jį viena paveldėti be kvailų jos pareiškimų „amžiams mūsų“. Žinome, juk Potsdamo konferencija vyko nuo 1945m. liepos 17d. iki rugpjūčio 2d. ir turime jos tarptautinį dokumentą – Potsdamo konferencijs deklaraciją, kuri nėra įstatymas ir ne konvencija, ne tarptautinė sutartis. Potsdamo deklaracija nėra ratifikuota jokios šalies ir neapsvarstyta jokiuose parlamentuose. Po šia deklaracija yra trijų asmenų parašai ir dalyvavusių delegacijų sąrašai. Žinome, kad lenkai dar prieš Potsdamo konferenciją klykė, kad visos baltų žemės – Rytų Prūsija atitektų jiems. Taigi Potsdamo deklaracija ir joje parašytas spendimo teisinis turinys, einantis 6 straipsniu apie Karaliaučiaus kraštą ir miestą, kuris neatiduodamas lenkams, bet atiduodamas laikinai valdyti SSRS iki galutinio teritorinių klausimo sprendimo – Taikos sutarties arba taikos sureguliavimo, verčiant taip terminą „Peace settlement“. Rusiškas vertimas atrodo šitaip: „pri predstojaščem mirnom uregulirovanii“(„Kai vyks būsimas taikos sureguliavimas“). Taigi Sovietų sąjungos pasiūlymas virsta pačios konferencijos pasiūlymu ateičiai. Jį lydį dviejų didžiųjų šalių pažadas tą pasiūlymą remti. Pažadas liko neištesėtas ir 1990m. rugsėjo 12d. Galutinio sureguliavimo sutartyje, šešių valstybių(4 plius2) konferencijoje dėl Vokietijos suvienijimo, kurioje dabartinė Vokietija atsižadėjo žemių už jos mažesnių dabartinių ribų, bet Karaliaučiaus kraštas taip ir liko niekam teisiškai neperduotas, nes buvo „ostavlen pod upravlenijem SSRS, o dabar gi nėra jokios SSRS. Klausimas lieka neišspręstas, nes nebuvo Taikos konferencijos sudarant Taikos sutartį. Potsdamo sprendimas ne galutinis, o tik laikinas, bet de facto reiškia žiaurų šio krašto gyventojų lietuvių ir vokiečių išnaikinimą – genocidą. Problemos sprendimas yra gan pavojingas dabartiniai lietuvių tautai, nes vokiečiai ateity gali mus „padovanoti“ Rusijai už Rytų Prūsiją arba visai šį kraštą paversti dykra po tyčia sukeltos avarijos atominėje elektrinėje. Rusija nenuspėjama ir protu nesuvokiama – tik iracionalia filosofija, iracionalia logika, jei tokia išvis yra. Net Vilniaus rusai, valkatos, prostitutės ir milijonieriai bei Vilniaus rusų mafija, manau, ir Klaipėdos taip pat buityje aiškina, kad Karaliaučiaus žemė esanti amžina rusų žemė nuo neatmenamų laikų. Už Potsdamo aferą atsakomybę neša Britanija ir Rusija, bet yra ir prošvaisčių, kad paliktas rezervas dokumente, kad tai tik laikinas sprendimas iki Taikos sutarties. Sprendime dar egzistavo ir Lietuvos valstybė, Lietuvos sąvoką – Lietuvos sienos. Prie Lietuvos buvo glaudžiama sovietams neteisėtai pavedama teritorija, Stalinui turint omenyje, kad visa Lietuva bus Vieningoji Rusija, o čia tik žaidimai su Britanija ir JAV. Taigi pagrindine problemos esme lieka suverenitetas. Kas yra suverenas Rytprūsiams? Tokio suvereno nėr! Dabartinė galiojanti Vokietijos susivienijimo sutartis, kurią tik Rusija bando interpretuoti kaip galutinį sprendimą, iš tikro nėra Taikos sutartis. Vokietija niekam neperdavė suvereniteto, tik jo atsisakė. Tai aiškiai užfiksuota ir JAV Kongrese 1995 metais, kad suverenitetas nebuvo perduotas Sovietų Sąjungai, todėl negali būti pasisavintas vienašališku pareiškimu. Dabar rusai aiškina, kad Rusijos kariuomenė ten bus tol, kol apskritai egzistuos Rusija, vadinasi, ją reikia sugrąžinti į Maskvos didžiąją kunigaikštiją. Kol Lietuvos valdžia kalba tik Rusijos naudai nieko gero nebus. Prūsija yra ne vien prūsų, bet ir vakarinių lietuvių žemių pavadinimas. Prūsų Lietuvą randame vokiečių enciklopedijose, vokiečių istoriografijoje ir kalbama apie baltišką etninę praeitį. Aišku, yra ir Rusijos Lietuva, bet visumoje gi tik Lietuva ir dviejų dalių – Didžiosios ir Mažosios. Šito mes, lietuviai, niekad neturėtume pamiršti, nesvarbu kokia kalba bekalbėtume kaip savo gimtąja. Problema sunki, opi, juk jei būtų laimėjusi Hitlerio Vokietija – tai netarškėtume apie dvi Lietuvas ir kad mes atsiimsime iš Vokietijos baltų žemes. Tai pavojingas mums patiems dalykas, teturint 2 milijonus nelabai brandžių tautiečių ir Cidziko teisėtą norą, prieš kurį lenkiu galvą, bet jo norai kol kas tokiu būdu nepasiekiami. Mums svarbu pasiekti, kad Rytprūsių ateitis nebūtų sprendžiama be Lietuvos dalyvavimo už jos nugaros. Mes turime daugiau teisių už bet ką dalyvauti tokioje ateities konferencijoje ir pareikšti apie savo prigimtines teises į dalį Rytprūsių. Dabartinis vietovardžių išnaikinimas yra akivaizdus kultūrinis genocidas, kad neliktų žmonių, tautos ir ten kažkada gyvenusių tautų prisiminimo. Ten gyveno prūsai, vokiečiai ir lietuviai. Tai ir turi egzistuoti tarptautinėje politinėje sąmonėje ir pasidalyti tą kraštą turime mes ir vokiečiai taikių, protingu ir sąmoningu būdu. Pragaištingoje jos gyventojams 1945 metų Potsdamo konferencijos dokumentuose, vokiečiams, prūsams ir lietuviams nedalyvaujant, visgi buvo paminėta Lietuva – rašant apie Lietuvos sieną. Kai reikėjo nubrėžti siena Stalino reikalavimu buvo atrėžta dalis nugalėtos Vokietijos valstybės ir perduota ją valdyti Stalino Rusijai vardu SSRS tik iki Taikos sutarties. Čia ir Stalinas, ir Čerčilis, ir Trumenas pripažino, kad yra tokia Lietuva ir turi ji savo sieną. Rusija tebėra mums, Europai mįslė ir nuolatinis pavojus – atominė grėsmė.

Nežudykite Lietuvos, nežudykite meilės, nežudykite Europos pagaliau, išprotėję inteligentai ir „subabkėję“ intelektualai!

Per ilgai atlaidžiai buvo žiūrima į tuos inteligentus, į tuos lietuvius, kurie anuomet patikėjo internacių partija, einančia užkariauti pasaulio ir nuėjo dirbti į LKP(b) CK. Į tuos, kurie išvyko studijuoti okupacinės valdžios mokslų prie SSKP CK Maskvoje ar Leningrade (Peterburge), kaip valdyti milžinišką Sovietinę imperiją, kaip atlikti pasaulio tautų išvadavimo ir suvienodinimo misiją, kaip kurti jos ekonomiką ir stiprinti jos karinę ir mokslinę galią, kaip pagaliau pasiekti tą jų išsvajotą, užsibrėžtą pasaulinę revoliuciją, kai visas pasaulis bus valdomas iš vieno centro – Kremliaus. Per ilgai atlaidžiai žiūrėjome ir į tuos lietuvių emigrantus, kurie, būdami Vakaruose, buvo to paties CK užburti ir užverbuoti arba Blogio imperijos papirkti. Per atlaidžiai buvo pažiūrėta ir į LKP(b) perregistravimą į LDDP, o vėliau ir į Lietuvos socialdemokratijos užvaldymą per keletą LKP CK kolaborantų.
Bepigu jiems, ten užsigrūdinusiems, vėl šiandien pulti, atakuoti silpnesnį, pulti bedarbį, pulti benamį, mušti gulintį, mušti esantį be cento kišenėje žmogų arba už darbą gaunančius minimalią algą, iš kurios jiems pragyventi neįmanoma ir reikia dar kažką sugalvoti negero, bet gyvybingai būtino, kad tiesiog būti gyvam – įstatymiškai atrodančio kriminaliai, nusikalstamai. Lenino išrasta duonos monopolija vėl įgauna ankstesniąją okupacinę galią. Alkani žmonės lengvai valdomi ir yra plėšrūs, agresyvūs savo likimo broliui, likimo sesei, eiliniam lietuviui, o tai labai naudinga valdančiajai ekonominei-politinei klasei. Atleidome jiems nekreipdami dėmesio ir į tai, kokius laiškus, skundus, šmeižtus okupacijos metais jie, Brežnevo epochos pirmūnai, mokslo, meno ir apskritai kultūros pirmūnai, rašė, kad tik jie vieninteliai būtų arčiau okupacinės valdžios, arčiau okupacinės administracijos, kad tik priartėtų prie Centro Komiteto ir gautų privilegijų, išimčių, kad gautų butą be eilės, šaldytuvą, automobilį, daktaro laipsnį, premiją ar paklodę, o gal kelis talonus papildomam cukrui. Dabar jie vėl atkuto ir ėmėsi senojo, jiems taip įprasto, darbo - šmeižto. Juos jau keičia ir niekšybių mastais lenkia jų naujos kartos - vaikai ir anūkai. Su tokiu įniršiu, su tokiu patosu, su tokia jėga ir propagandos mašina pradėjo šmeižti, skųsti, niekinti kitaminčius, tikėdamiesi vėl gauti privilegijų ir viršenybių, kaip anuomet jų tėvai ir seneliai, iš valdžios, iš Neosovietinės Oligarchijos. Jie gi gerai žino, kaip lengva, saugu ir paprasta būti stipriojo pusėje, būti banko pusėje ir plūsti, mušti, šmeižti, niekinti silpnuosius.
Pradžioje, kol kas, tik žodžiais, kitaminčius, laisvus lietuvius, kovojančius už savo teises ir laisves, už egzistenciją, vėliau juos bus galima, senu gerai išmoktu ir įvaldytu papročiu, grūsti į kalėjimus, neleisti studijuoti, atimti pragyvenimo šaltinį – nepriimti į bet kokį darbą, konfiskuoti turtą. Anuomet neformalai ir okupacinės valdžios oponentai galėjo tik gatves šluoti, kiemsargiu ar sargu įsidarbinti, o dabar jau ir šitokio darbo jie negaus, nes pažanga dabar gi padaryta didesnė technologijų ir žmogaus sekimo, valdymo, manipuliavimo, kvailinimo, visuotinės hipnozės ir išnaudojimo srityse. Juos vėl nebaudžiamai galima pravardžiuoti, šmeižti, niekinti, vadinti fašistais, „niemcais“ ir banditais, kaip anuomet, kaip anais gerais, anot jų, okupacijos laikais, kurie jiems padėjo pamatus sočiai dabarčiai – būti viršūnėje, būti oligarchijoje ir valdyti šalį, engti mus, anuometinius okupacinės valdžios oponentus ir to meto neformalus ir kitus laisvus Brežnevo epochos keistuolius – neprielipas.
Vyresni amžiumi lietuviai gerai prisimena, kaip gražiai suokė anuomet dabartinis neosovietinis elitas, Neosovietijos intelektualai, kaip liaupsino nukariautojus, pavergėjus, okupantus ir jų kolaborantus, kaip gražiai mūsų padlaižiai jiems rašė:  „didžiai gerbiamas ir mylimas drauge sekretoriau Antanai Sniečkau, Petrai Griškevičiau ir Lionginai Šepety. Tik Jums, brangieji draugai, tik mūsų brangiajai Komunistų (bolševikų) partijai, Stalinui Saulei, Brežnevui Išminčiui, tik mūsų brangiajai Tarybų (Sovietų) valdžiai aš esu dėkingas, kad šiandien turiu duonos ir diplomą, kad šiandien aš profesorius, kad leidžiamos mano knygos, gaunu premijas ir kitas privilegijas, kad gavau butą, gerą žmoną ir dar geresnę meilužę. Garantuoju jums drauge Griškevičiau, kad vardan mūsų Tarybinės tėvynės (okupacinio sovieto) negailėsiu jėgų ir gyvybės, žmonos ir tėvų, nieko negailėsiu vardan mūsų brangiosios Komunistų (bolševikų) partijos klestėjimo, atiduosiu visą save, kad mes kuo greičiau pavytume ir aplenktume JAV.“
Jie, šitie begėdžiai, žmonės be sąžinės, okupacijos metu mums melavo, mus kvailino, smegenis prikišo netikrų žinių, o per jas ir užhipnotizavo, suzombino, skundė, šmeižė, kaip dabar, ir naudojosi gėrybėmis – loviu, kuris dabar tapo dar įspūdingesnis, dar turtingesnis. Apsukrūs ir ciniški partiniai, mokslo ir kultūros nomenklatūrininkai kaip įmanydami brovėsi į Centro Komitetą, norėjo būti į jį išrinkti. Juokas pro ašaras, kai matai, kaip jie pliekia 2011 metų Kovo 11-osios eitynių dalyvius. Visi tie buvę kolchozų pirmininkai, profsąjungų vadovai, nebesančių sovietinių gamyklų direktoriai, patapę UAB‘ų, akcinių bendrovių prezidentais, LR seimūnais, vyriausybių nariais, sovietiniai akademikai, profesoriai ir docentai ir iš Vakarų atklydę, sugrįžę Blogio imperijos užverbuotieji, palūžę tremtiniai ir politkaliniai, pačios despotiškiausios, pačios nežmoniškiausios pasaulyje valstybės – SSRS šlovintojai.
Niekam nebe paslaptis, kad anuomet jų, LKP narių, buvo virš 200 tūkstančių, virš 600 tūkstančių komjaunuolių ir aš taip pat, kol tarnavau dvejus metus Sovietinėje rusų kariuomenėje. LKP nariais buvo beveik visi mokslo darbuotojai, 89 procentai visų studentų. Anuomet inteligentai, norėdami patekti į baisiausios pasaulio istorijoje partijos gretas, turėdavo suieškoti keletą kvailų darbininkų ir atvesti juos į partiją, nes ji gi skelbėsi esanti darbininkų partija, vykdanti Proletariato diktatūrą, ubagų ir vargšų diktatūrą, skriaudžiamųjų ir išnaudojamųjų diktatūrą. Anksčiau jie ganė proletariatą, o šiandien jau gano kapitalą. Ir ta armija dabartinių inteligentų ne pati savaime, o tik Gorbačiovui paliepus, Maskvos CK panorėjus, buvo paraginta pradėti remti SSKP CK ir KGB elito suplanuotas permainas, „Perestrojką“ ir burtis į judėjimus SSKP CK „Perestrojkai“ remti.
Pertvarkai iš viršaus, apačioms miegant tamsybėse ir nesusivokime. LKP atsiskyrimas nuo SSKP kol kas lieka neaiškus ir neatskleistas, kaip ir negreit bus parašyta Blogio imperijos „Perestrojkos“ judėjimų tikroji istorija. CK ir KGB elitui, jų jaunuomenei, jų anūkams Maskvoje pradėjus „Perestrojką“ Lietuva miegojo giliu politikos letargo miegu, nemiegojo tik Lietuvos disidentai, Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos katalikų bažnyčia, o taip pat ir neformalūs būreliai, kol juos išdaužydavo KGB. Eiliniai žmonės, eilinį kartą suklydo, manydami, kad sovietizuoti, hipnotizuoti, užburti inteligentai gali pasikeisti, kad jie gali pradėti dirbti ir jų naudai, ne tik savo. Pasitikėjo sovietiniais intelektualais nesuprasdami, kad valdžioje liko tie patys sovietiniai nomenklatūrininkai, transformavęsi į neosovietinius nomenklatūrininkus ir prisitaikę prie Pakitusio pasaulio, besikeičiantys ir besirūpinantys tik savimi, savomis giminių generacijomis.
Anksčiau sodinę savo tautiečius, spjaudę į Trispalvę, o dabar ją prichvatizavę, uzurpavę, leido sau įvykdyti Prichvatizaciją, laisvai be jokios sąžinės graužaties leidžia sau mus, eitynių dalyvius, vadinti vėl fašistais, „niemcais“ ir banditais, bukagalviais marginalais, kuriems, anot jų, anuomet nepatiko sovietų valdžia, okupacija, Blogio imperija, o dabar - Politkorektika. Gailisi, kad anuomet nepavyko visų sumedžioti, visų išgaudyti. Cinizmas yra beribis. Beje, kalbant apie Neosovietiją ir jos intelektualus, nereikia pamiršti jos pirmtakės Sovietijos ir jos vairuojančios jėgos, nugalėjusios Bolševikiniame rūmų perversme Peterburge. Sovietijos, įkūrusios internacių valdžią ir suformavusios naują žmogų – sovietinį žmogų, sovietinę pilietybę, sovietinę naciją, sovietinę tėvynę, kurios vadovaujančia jėga, jos politikos centru įstatymiškai įtvirtino Sovietų Sąjungos Komunistų (bolševikų) partiją.
SSSR konstitucijoje įrašė, kad Sovietų Sąjungą sukūrė ir apjungė Didžioji Rusija, o ne kokia ten Lietuva ar dar kas nors iš kitų neskaitlingų nacijų. Galėtų jau tie buvę tos partijos nariai, atsinaujinantys per kartas, elgtis kukliau ir nepravardžiuoti kitaminčių, nežeminti jų, bet kur tau.  Juk pas mus nebuvo desovietizacijos. Nieko panašaus nebuvo, kas buvo Vokietijoje – denacifikacijos. Mūsų neosovietai nesijaučia pralaimėję – jie jaučiasi esą mūsų viešpačiais, prichvatizatoriais, „Perestrojkos“ nugalėtojais, tiesiog lordais, elitu, teisėta viršūne, Oligarchija. Kur jau ten kažkokioms vidutinybėms tarp jų, 1992 metų tautos išrinktųjų, tarpti, nes mes ne Vokietija, mes nepralaimėjome karo – mes laimėjome viską. Laimėjome turtą, valdžią, Antrąją Lietuvos Respubliką, jos Prezidentūrą, Seimą, Vyriausybę - politkorektiką.
Lietuvoje neįvyko desovietizacijos ir netiriamos Antrojo pasaulinio karo ir karo nusikaltimai iš esmės ir rimtai. Tyčia rimtai netiriamos Antrojo pasaulinio karo priežastys, abiejų kariavusių pusių karo nusikaltimai, tautų genocidai Sibire ir Holokausto priežastys Vokietijos užimtoje teritorijoje ir pačioje Vokietijoje - netiriamos ir neanalizuojamos, o tik konstatuojamos, deklaruojamos, mitologizuojamos, sudievinamos, sureliginamos, bet netiriamos ir neaiškinamos logiškai, pasiremiant elementaraus protingumo kriterijais. Kas tik pabando pažvelgti giliau, būdamas nekilmingu, arba pabando pradėti analizuoti be valdančiosios ekonomikos ir politikos klasės sutikimo, be elito leidimo, iškart yra gąsdinamas, metamas iš darbo, atimamas pragyvenimo šaltinis. Visaip trukdoma domėtis viešai viso šito blogio ir baisių XX amžiaus karų ir tautų žudynių priežastimis, kilme.
Politkorektikams nereikia paaiškinti žydų tautos ir kitų tautų tragedijos ir jų mastų. Bijoma aiškinimo, priežasčių ieškojimo, nes tada reiktų iš esmės perrašyti istoriją ir peržiūrėti žiniasklaidoje, politikoje stereotipais tapusių teiginių ir dogmų tinkamumą ir atitikimą buvusiai realybei. Juk ne lietuvių mokslinčiai, kurie dreba iš baimės ir parsiduoda pigiai, garsiai kalba, kad atliekami kruopštūs Holokausto tyrimai liudija, kad žydų buvo nužudyta ne šeši milijonai, kaip oficialiai skelbiama, o keliskart mažiau, o kitų tautybių žmonių sunaikinta begalės taip pat. Politkorektiškasis pasaulis bijo, kad Holokaustas netaptų vien žydams būdinga tragedija ir dėl to sumažėtų pasaulio viešoji nuomonė ir moralinė, materialinė parama. Jie mano, kad jokiu būdu negalima leisti, kad Stalino Rusijos nusikaltimai, Antrojo pasaulinio karo priežastys, neatvestų į Sovietijos nusikaltimus, į Buvusios Rusijos imperijos ir Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjusiųjų tautų Holokaustą Sibire,  į žydų aktyvų dalyvavimą juose taip pat, į dabartinės Sovietijos paveldėtojos Neosovietijos, Neosovietinės oligarchijos ir jos sukeltos gilesnės pasaulinės krizės Lietuvoje aiškinimą.
Po Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų jėga ir teisiniu farsu primestas mistifikuotas istorijos vertinimas gali subliukšti, kaip ir dabartinė Neosovietija Lietuvoje ir jos visagalybė. Lietuvos babkiniai istorikai ir akademikai muilinasi ir demagogiškai vaiposi, nenorėdami studentams duoti paskaityti ir paaiškinti arba atsakyti į žingeidaus gimnazisto klausimą, kokį visgi poveikį holokaustui turėjo tas akivaizdus faktas, kad vos tik Hitleriui atėjus į valdžią, pasaulinė –žydų bendruomenė viso pasaulio žydų vardu paskelbė Vokietijai karą, nepasirašiusi nei Hagos, nei Ženevos konvencijų, karo taisyklių ir elgesio su belaisviais ir pan. tarptautinių sutarčių?
  Daug kalba apie „Mein Kampf“, bet neleidžia jos perskaityti, o cituoja labai aistringai, ir nebando pateikti kito autoriaus ne ką prastesnio veikalo – Theodore N. Kafman‘o knygos „Vokietija privalo žūti!“. Nesistengia paaiškinti ar visa tai negalėjo išprovokuoti vokiečių beprotybės ir polinkio į karo nusikaltimus ir į žydų naikinimą? Lietuvius nepaliaujamai kaltina kaip žydšaudžių naciją, vadovaujasi net Niurnbergo tribunolo farsu. Farsu, nes ten nebuvo siekiama teisingumo ir nebuvo laikomasi nešališkumo principo. O dabar eitynių dalyvius išvadinti naciais, neonaciais, „niemcais“, fašistais, kai ne vienam tos eisenos dalyvių teko to paties išklausyti sovietinėje rusų kariuomenėje, yra ne kas kita, kaip valdžios ir taip vadinamojo elito niekšybė.
Paprasti, sąmoningi lietuviai puikiai prisimena kaip Vilniuje ir Klaipėdoje su panieka buvo prašoma – nekalbėti fašistų kalba, nekalbėti lietuviškai. Daugelis vadinamojo elito nėra net į snukį gavę dėl lietuvių kalbos tiesioginio gynimo ar nacionalinio orumo ir garbės – prigimtinės teisės Tėvynėje Lietuvoje kalbėti lietuviškai, kalbėti motinos kalba ir būti lietuviu – didžiuotis, kad esi lietuvis ginimo. Kas tie dabartinio elito mokytojai, ką jie laiko sau pavyzdžiu ir į ką lygiuojasi? Atrodo, kad į Niurnbergo proceso begėdiškai šališką farsą, į jo sukurtą Dvigubų standartų principą, į Čerčilio kalbas, pasisakymus, mintis ir viešus nelabai kokius komentarus.
Prisiminkime ką sako kad ir toks kadais garsus W. Churchill‘io pasisakymas, kad Anglijoje nėra antisemitizmo, nes anglai žino, kad jie ne prastesni už žydus?  O tai ką, visos kitos likusios Europos tautos yra prastesnės už žydus? Ypač lietuviai? Dabartiniai Kovo 11-osios eitynių dalyvių niekintojai pamiršta save, kad patys yra plaukę iš tos baisiausios pasaulio istorijoje partijos ir jų narių, iš jų šeimų, kurios, Stalino Rusijos, sąjungininkė Britanija ne kartą yra sau leidusi pasielgti negarbingai, pavadindama  Staliną Čerčilio lūpomis, kad „ Visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangiau už maršalo Stalino esybę“ ir nežino jis „kitos tokios vyriausybės, kuri laikytųsi savo įsipareigojimų... tvirčiau už Sovietų Rusijos vyriausybę“.
Juk kai kur Vakaruose tas pats baisiausias karas vadinamas „Geru karu“ – „A Good War“, suteikęs galimybę valdyti pasaulį dviem neeuropinėms supergalybėms ant Europos griuvėsių ir Hirosimos, ir Nagasakio civilių pelenų. Ypač dabar tai atrodo labai jau nekaip, kai aiškėja, kad Stalino Rusijos internaciai per visą XX amžių yra sunaikinę maždaug apie 150 milijonų įvairiausių tautų ir tautelių nekaltų aukų ir jokios atsakomybės, jokių karo ir genocido reparacijų, kompensacijų, nuostolių padengimo. Visus, jų supratimu nekilminguosius, bandančius tai paanalizuoti gąsdina teismais ir Baudžiamojo kodekso straipsniais, gerai žinodami, kad nedesovietizuoti ir korumpuoti (tokia yra nuomonė visuomenėje) teismai gali bet ką pripažinti, ko tik reiks Neosovietinei Oligarchijai. Kad jiems dzin, ne argumentas, kad nėra išslaptinti archyvai ir tebėra paslėpti karo nusikaltimai, tebėra vieša paslaptimi be juridinės galios.
Esminiai archyvai uždaryti ir neprieinami, istorikai apie juos tegali tik spėlioti ir negali oficialiai, juridiškai paaiškinti Europą ištikusios katastrofos priežasčių ir mastų, įvertinti Stalino Rusiją kaip karo sukėlėją ir pagrindinę agresorę, kuri nuo pat savo pradžios vykdė revoliucinio puolimo strategiją, visada ėmėsi karinės iniciatyvos, ėmėsi agresijos. Šiandien taip pat žmonės tampa nelygūs įstatymui, kai nedesovietizuoti ir neišliustruoti teismai nevykdo teisingumo ir yra šališki, angažuoti nekilmingo piliečio atžvilgiu. Kitaip eitynių dalyviai nebūtų išvadinti bukagalviais, marginalais, bedarbiais, išlaikytiniais, tyčia pamirštant, kad ir partizaniniame judėjime dalyvavo ne dideli jau išminčiai ar kokie ten intelektualai.
Apie 90 procentų lietuvių partizanų buvo mažai mokyti kaimo bernai ir vienas kitas vokietis ar šiaip koks paklydėlis iš Vakarų Europos, o vadinamųjų rusų, žydų ir lenkų gi nebuvo. Taigi ir turėtų būti kuklesni tie kitataučiai, nelabai teisėtu, bet dažniausia okupaciniu agresijos būdu čia įsikūrę arba atidardėję ant tanko, kuriems nieks jokių žmogaus teisių neriboja, jei dabar elgiasi garbingai, kultūringai, pripažįsta Lietuvos įstatymus ir jos buvusias okupacijas, aneksijas ir asimiliacijas, buvusį Lenkijos ir Carinės ir bolševikinės Rusijos nutautinimo vajų, integruojasi į lietuvių visuomenę, bet taip pat ir aišku, kad ne jie sukūrė Lietuvos valstybę, kaip mes nesukūrėme Vokietijos, Izraelio, Rusijos, na, o prie Lenkijos galybės kūrimo mes, lietuviai, tikrai prisidėjome.
Be abejo, kad mums padėjo B.Jelcino demokratinė Rusija,  kaip ir Kaizerinė Vokietija anuomet: kažkiek trukdydamos, kažkiek elgdamosis negarbingai, egoistiškai. Kažkiek dabartinė Lenkija 1990 metais, bet mes, lietuviai, esame svariau viduramžiais prie jos kūrybos prisidėję, už ką mums buvo atsidėkota sostinės užgrobimu, atimtomis etninėmis mūsų protėvių žemėmis, vykdyta tautinė asimiliacija, išstumta ir paniekinta lietuvių kalba - atseikėta nemeile. Niekam nebepaslaptins, kad lietuviškai kalbantys lietuviai buvo negailestingai engiami ir išnaudojami – sukurtas jiems pragaras Žečpospolitos laikais. Juk ne šiaip sau žinoma, kad Žečpospolita buvo nelietuviakalbių bajorų ir žydų rojumi, o lietuviakalbių lietuvių valstiečių pragaru. Rusų okupacijų metais eiliniai, patriotiškai, prolietuviškai nusiteikę inteligentai, valstiečiai buvo sunaikinti, išvežti į Sibiro Holokaustą, kiti inteligentai pasitraukė, frontui artėjant, į Vokietiją – dardėjo kartu gurguolėse su vokiečių kariuomene, kuri irgi buvo daugiatautė. Likę miestų inteligentai agitavo lietuvius nesipriešinti okupacijai, stoti į kolchozus ir statyti būsimą rojų okupantės Sovietų Rusijos sudėtyje.
Nelabai rėmė ir padėjo kovojantiems partizanams, nerašė tiesos, o nuolat melavo, apgaudinėjo ir per kitų galvas lipo sovietinės karjeros laipteliais. Rinkosi susitaikymo, išdavystės kelią, kurių vaikai ir anūkai šitos eitynės dalyvius lengva kakarine pravardžiuoja ir žodžiu marginalizuoja. Be Komunistų partijos, be KGB pritarimo, partijos miesto, rajono, CK sutikimo tu buvai niekas, negalėjai būti pripažintas docentu, dėstytoju, profesoriumi, akademiku. Kovojo tik kunigų pogrindis iki pat Gorbio „Perestrojkos ir Glasnostj“, leisdami „Katalikų bažnyčios kroniką“. Buvo leidžiami „Aušra“ ir „Vytis“. KGB dokumentuose užfiksuota, kad disidentų nuo 1970 iki 1988 metų būta apie 289, o nuteistų ir aktyvių - perpus mažiau ir kažkiek nepagautų neformalų. Todėl 1987 metais, kol neleido Gorbačiovas, rugpjūčio 23 d. į Lietuvos Laisvės lygos mitingą  susirinko tik mažas būrelis pasišventusių drąsuolių, kurie vėliau tų minėtų inteligentų buvo pasmerkti ir apspjaudyti, kaip dabar tų eitynių dalyviai. Buvo pasmerkti susirinkę be Gorbačiovo leidimo paminėti slaptąjį Stalino Rusijos ir Hitlerio Vokietijos Maskvos pakto (Molotovo-Ribbentropo pakto) sąmokslą ir spąstus tai pačiai Vokietijai, kaip dabar jau aiškėja ir eiliniams moksliukams, gimnazistams ir studentams.
Gorbačiovas „Perestrojką“ pradėjo ne iš geros valios, o iš būtinybės. Ir baigė gera valia – nepraliedamas daug kraujo. Paskelbė „Perestrojką“ Sovietų Sąjungai pralaimėjus Šaltąjį karą dėl subyrėjusios ekonomikos, Kenedžio, Wernher von Braun‘o, Reagan‘o pastangų dėka ir suplanavo turto perleidimą buvusiems ištikimiems Sovietijos tarnams, vietiniams buvusiųjų sovietinių respublikų komunistų partijų centro komitetams, jų sekretoriams, vedėjams, instruktoriams, netgi jo bufetui ir jo intelektualams. Va kai bus viešai atskleistas kitas slaptasis ir nelabai atitinkantis to meto Tarptautinę teisę – Maskvos Antrasis paktas, Čerčilio – Stalino paktas, pasirašytas, berods, 1939 metais spalio 15 d. irgi pardavęs, padovanojęs Baltijos šalis ir Suomiją Stalino Rusijai(Comrade Stalin planned an attack operation (Thunder) against Germany on 6 July 1941. To execute this Plans Russia had entered into Two Treaties: the first on 23 august 1939(The Molotov - Ribbentrop Pact) with Germany and the second one on 15 October 1939 - The Stalin - Churchill Pact with England which was more favourable), va tada bus pereinama prie naujos politinės kokybės pasaulyje.
Pirmasis Maskvos paktas buvo viešas, slapti tik jo protokolai dėl pasidalijimo įtakos zonomis Europoje. Tokios įtakų dalybos pasaulyje vyksta nuolat. O dabar kol kas tautos tampa Banko įkaitėmis, stipriojo, to, kas turi pakankamai pinigų vykdyti pasaulio valdžią, įkaitėmis. Politkorektikai mielai nuolat cituoja Vokietijos buvusią gyvybinę erdvę, kartą paminėtą ir garsiojoje „Mein Kampf‘, bet necituoja Rusijos gyvybinės erdvės nuo Ramiojo vandenyno iki Baltijos jūros ir tos pačios Jungtinės karalystės ar Prancūzijos, ar net Lenkijos, kurios Lebensraum‘as buvo išplėstas į Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos ir kitas teritorijas – žemes. Kuri ir dabar nerimsta, bando kelti skandalą Europoje, atidaryti Pandoros skrynią, pasiremdama savo tautine mažuma Lietuvoje siekti negarbingų tikslų.
Nori atnaujinti prieškarinį precedentą per tautines bendruomenes, mažumas sukelti didelį gaisrą. Dabar politkorektikai irgi nori valdyti ir engti pasaulį iš vieno centro – iš vieno banko. Nori neigti nacijas ir kurti vieną pasaulinę naciją, nori skaldyti, kiršinti žmones, tautas, valstybes, civilizacijas. Bet tai gali nepavykti, nes kyla Kinija, kyla Brazilija, Indija, Islamas. O tai reiškia, kad gali kilti civilizacijų karai. Kaip to išvengti ir ar išvis galima to išvengti, yra didžiulė ateities problema ir nežinomybė. Išvengti, manau, pavyktų, jei Europa būtų  laisvų, klestinčių, saugių tėvynių, saugių nacijų Europa, o ir pasaulis toks pats – tėvynių, saugių, sočių, o ne alkanų, vadinasi, ne plėšrių nacijų pasaulis su garbingomis varžybomis mokslo, meno, ekonomikos, apskritai kultūros, varžybomis be A.Juozaičio „Istorinių klaidų“ ir „Brazauskas House“ įsigalėjimo - dominavimo.

Pavyks išvengti, jei realiai veiks Demokratija, o ne Oligarchija, demokratinė Konstitucija, konvencijos, žmogaus teisės ir teisingumas ne ant popieriaus ar kokioje tai partijos programoje, kai bus mažinama socialinė atskirtis, kai nebebus tyčia kriminalizuojama, kvailinama, apgaudinėjama eilinė Lietuva ir nebestumiamas Lietuvos ketvirtasis luomas į Rusijos glėbį, realiai skatinama socialinė darna, kai Lietuva nebebus pasodybiniu Maskvos sklypu.

Trečioji Respublika – mūsų visų bendras reikalas

Akivaizdu, kad Lietuva pateko į aklavietę. Ji ten pateko savo ir nelabai savo valia, o labiau primesta iš šono. Savo iškreipta valia, nes per ilgaamžes okupacijas ir aneksijas yra beveik praradusi savo sielą, o ne savo valia, kai destrukcija mums yra primetama iš nelabai mums gero linkinčių kaimynų – buvusių mūsų imperinių šeimininkų ir asimiliatorių, mūsų kalbos, mūsų rašto ir lietuviškos kultūros draudėjų ir niekintojų. Demokratija, laisvė virsta farsu – dvigubu standartu, antruoju Niurnbergu. Vienas įstatymas tai garantuoja – kitas neigia arba yra dviprasmis ir daugialypis, žodžiu, kaip nedesovietizuotas teismas pageidaus ir neosovietinė nomenklatūra panorės, taip ir bus. Lietuviai atsidūrė ties dilema – būti ar nebūti jiems laisviems, socialiai oriems ir nepriklausomiems nuo blogio garbingiems savo šalies piliečiais, būti saugiems – turėti ateitį. Žmonės neturėdami pragyvenimo šaltinio ir be nuosavybės negali būti laisvi ir naudotis demokratija. Piliečiai šiaip sau iš niekur nieko negali būti nei sąmoningi, nei atsakingi, jei jie neturi galimybių tokiais tapti. Engiamas, išnaudojamas žmogus negali mylėti savo Tėvynės ir būti jos gynėju. Daugybę žmonių yra užvaldžiusi totali baimė, neviltis ir bejėgiškumas. Laisvė ir demokratija, liberalizmas ir įstatymo viršenybė virto demonstracija, lozungu, bet ne gyvu daiktu, realiai veikiančia žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių sistema. Prichvatizuota nuosavybė, prichvatizuotas, kitaip tariant, pagrobtas kitų turtas tapo šventu ir neliečiamu. Tyčia pamirštama europinė tradicija, kad nuosavybė, turtas įpareigoja ir privalo tarnauti visuotinam gėriui(Sein Gebrauch soll zugleich dem Wohle der Allgemeinheit dienen). Tariamų apsukruolių gyvenimas kitų sąskaita tapo valdomos demokratijos gyvenimo norma. Nuvertinta paprasto žmogaus laisvė, žmogaus gyvenimas ir asmenybė. Neosovietija įniko tokius piliečius vadinti vidutinybėmis ir dar žemiau. Tyčiojasi ir žemina eilinius, sąžiningus, atsakingus piliečius, be kurių nėra valstybės.  Per dvidešimt Antrosios Respublikos metų nebuvo sprendžiamos socialinės problemos iš esmės, todėl dabar atsidūrėme socialinėje aklavietėje, socialinėje duobėje ir susipriešinime. Nebežinome ką daryti ir kaip elgtis, pamegdžiojame bala žino ką ir pasimetame įvairiose demagogijose ir auksaburnių pinklėse ir apgavystėse. Eilinis žmogus, eilinis lietuvis arba buvusio Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimo, Lietuvos sąjūdžio ir buvusios „Perestrojkos“ „galiorka“, kažkada per žioplumą atsiskleidusi save nebegali tinkamai naudotis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos socialine chartija, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija dėl neturto, dėl pajamų stygiaus ir sąmoningumo trūkumo, dėl neosovietų dominavimo. Net kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę tapo farsu, kai, neturėdamas pajamų ir pragyvenimo šaltinio, šitos teisės reliai netenki, nors konstituciškai turi. Dėl skurdo ir melo propagandos piliečiai kriminalizuojasi, yra priversti nusikalsti – kriminalizuotis arba tapti nelaisvu, vergu, nors oficialiai įstatymas ir draudžia žmogų, pilietį laikyti vergijoje ar nelaisvėje. Kiekvieno asmens teisė į laisvę ir saugumą praranda prasmę ir tampa farsu, nes jis net pas tėvus į kaimą arba į mamos laidotuves nebeturi lėšų nuvažiuoti arba į pajūrį pailsėti vasarą. Taip pat nedesovietizuoti teismai ir prokuratūra atima piliečio, žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Praėjus dvidešimčiai metų vėl esame priversti kalbėti apie desovietizacija, kai tai jau turėtų būti nonsensu – nesąmone. Praėjus dvidešimčiai metai rinkimai į vietines savivaldybių tarybas virsta parodija, dar vienu farsu ir elito, valdančiosios ekonominės-politinės klasės begėdyste – virsta brežneviniais rinkimais į vietinius neosovietus. Po kurių niekas nesikeičia, o tik pablogėja bendroji socialinė, ekonominė, demokratinė padėtis – gilėja ir taip nežmoniškai gili krizė. Oficialiai, demonstratyviai žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, bet realiai, pasakęs savo nuomonę, savo mintį darbe ar partijoje eilinis, nekilmingas pilietis turi pasitraukti, netekti darbo, išeiti tariamai savo noru ir dar būti prigąsdintų, kad jau vietos Lietuvoje tai jau tikrai nerasi, kaip ir kito darbo tariamai laisvoje Lietuvoje. Vienintelė laisvė tokiu atveju belieka tik išvykimas į užsienį išsigelbėjimui. Arba esi pasiunčiamas tokias problemos spręsti į teismą, kur jau teisybės nelabai ir rasi, nes mažai ten kas jau bevykdo teisingumą ir tai labai brangiai kainuoja – eiliniam žmogui ne pagal kišenę toks teisingumas.

Antrąją Respubliką, pradėjusią labai įspūdingai, drąsiai ir sąlyginai sąžiningai, kaip nacionalinio išsivadavimo respublika, pakirto politinis - socialinis paralyžius ir politinės išdavystės, desovietizacijos atsisakymas, liustracijos netinkamumas ir prichvatizacija. Antrosios Respublikos pradžiai pagrindinę įtaką darė įspūdinga ir universali V.Landsbergio asmenybė, kuri kartu su tauta, ta jos aktyviąją valstybės atkūrėjų dalimi, pasinaudojusi palankia geopolitika, suvienijo tautą Nepriklausomybės siekiui ir kovoms, dideliems darbams, bet vėliau, atkūrus savo valstybę, po pustrečių metų buvo sužlugdyta keistų ir neatsakingų Lietuvos inteligentijos, Lietuvos intelektualų veiksmų ir nelabai sąmoningų ir atsakingų piliečių, laisvuose, demokratiniuose rinkimuose aukščiausią valdžia atiduodant į buvusio transformuoto ir efektingai pritaikyto prie pakitusio pasaulio(to „A World Transformed“), CK rankas. Jam patikima atlikti privatizaciją, kuri buvusiųjų buvo paversta tiesiog „prichvatizacija“. Šitą politinį paralyžių sukėlė begalinis žmogaus egoizmas, jo dvilypė prigimtis, dvipusiškumas ir noras gyventi kitų sąskaita, plėšikaujant ir apiplėšiant silpnesnį po liberalizmo skraiste. Pustrečių metų politikos romantika baigėsi immobilisme – „politiniu paralyžiumi“ ir socialiniu fiasko. V.Landsbergis, būdamas tikru, giliu demokratu - humanistu ir kartu intelektualu, savo bendražygių buvo įvarytas į kampą ir priverstas derintis prie realybės, kurioje dominavo neosovietija. Kad neįvyktų kažkas baisaus, nenuspėjamo ir pragaištingo reiktų pradėti galvoti apie Trečiąją Respubliką, kuri paimtų iš Antrosios Respublikos visa tai, kas buvo geriausia ir drąsiausia ir atmestų tai, kas blogiausia ir išspręstų pagaliau socialines problemas – išeitume iš socialinės aklavietės. Kad neįvyktų alkanos ir nusivylusios minios šturmas reiktų sukurti Trečiąją Respubliką. Lietuvio pasąmonėje gludi kipšiukas, kad mes turėtume stiprų prezidentą, kuris galėtų kontroliuoti vyriausybę - turėti stiprią, vyriausybę kontroliuojančią LR Prezidento instituciją. Bet tai kartu yra ir labai pavojinga, nes mes nelabai gebame išsirinkti mums tinkamą valdžią, o dėl Prezidento galime lengvai apsirikti, kaip jau ne kartą ir apsirikome ir kol kas padėtis čia nesitaiso. Eiliniai piliečiai praranda valstybę. Ją uzurpuoja neosovietai, jų elitas ir intelektualai, demonstratyvusis liberalizmas ir valdoma demokratija, besityčiojantys iš eilinių, dorų Lietuvos piliečių. Tokia padėtis yra apgailėtina ir neteisinga. Nei politiškai, nei ekonomiškai, nei socialiai teisinga ir nelogiška neskaitlingai nacijai, kaip mes. Turime įveikti plintantį savižudybės sindromą. Žinant, kad tikroji „Perestrojkos“ istorija dar negreit bus parašyta, archyvai uždaryti arba sunaikinti, o dalis, aišku, ir tradiciškai suklastoti, kad būtų galima žmones klaidinti ir vedžioti už nosies ir kiršinti. Žinome, kad vienaip ar kitaip istoriją įtakoja daugybė veiksnių, bet labiausiai ją įtakoja politinių realijų kaita, kuri mums apsunkina bandymus suprasti vieniems kitus ir tapti solidariais. Pusiau tiesa, pusiau logika arba nepilnas tiesos sakymas, nepilnas realybės atskleidimas trukdo susigaudyti pasaulio įvykiuose – netolimoje praeityje ir dabartyje. Dabar gi blaškomės tarp rusiškos istorijos versijos ir klydusios vakarietiškos versijos. Dažnai pykstamės ir susipriešiname be reikalo. Ypač vakariečiai klysta dėl Rytų Europos, turėdami daugybė stereotipų ir blogų įpročių – nesubalansuoto egoizmo. Tai yra blogai, bet ir mes, deja, nelabai galime pasitikėti mūsų pačių rinkta valdžia, vadinasi, pačiais savimi ir mūsų istorikais, ypač tais, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį akivaizdžiai melavo ir begėdiškai apgaudinėjo mus. Nacionalinio šališkumo ir klastočių problema sumažėtų, kai istorikai ir jos skaitytojai, ypač politikai, liautųsi laikyti istoriją valstybės politikos įrankiu, nustotų atstovauti Rusijos interesus pačiai Rusijai to nei prašant, nei pageidaujant kartais, o persistengiant, bet tai nerealu. Dedamės esą didesni liberalai nei Vakarų liberalai, didesni rusai nei patys rusai ar lenkai. Jau ir eiliniai piliečiai gali žinoti, kad XX amžiaus istorija suklastota. Be pykčio turėtume ją išmąstyti ir prieiti prie bendros, visaapimančios išvados, prie bendros mūsų idėjos ir įnešti indėlį ne tik į mūsų bendrąją kultūrą, bet ir bendrą Europos istorijos vaizdą ir dabartį, neatmetant nacionalinės istorijos, nes atskiros tautos turi savų skirtumų ir ypatybių, ypač Lietuva. Nelaisvės metais Sovietų Rusijos imperijos standartiniuose istorijos vadovėliuose buvo daug vietos skiriama Čingischano, Tamerlano imperijoms, Kazanės ir Krymo valstybėms, Kaukazo istorijai, senovės graikų, romėnų, skitų istorijoms, bet nieko rimto baltams ir LDK. Istorija buvo šovinistinio pobūdžio ir labai ideologizuota – netikra. Dabar vėl gi nelabai patikima, nes neosovietai daro didelę įtaką čia. Klausimas, ne tik kaip apvalyti politiką, bet ir istoriją nuo dezinformacijos ir hipnozės formų ir tyčinių klastočių? Mums malonu matyti Cosmographia Universalis VII knygos žemėlapyje Europos karalienėje 1550 metų Bazelyje šalia Gallia, Germania, Dania, Vandalia, Polonia, Scythia, Moscovia, Scandia, Livonia ir Lietuvos vardą – Lithuania. Dvidešimto amžiaus istorija kol kas tebėra suklastota. „Perestroikos“ istorija irgi dar neparašyta ir todėl esame šiek tiek akli, o kiti net per daug akli arba užburti ir demonizuoti. Bet visgi XX amžiaus istorijos revizija jau neišvengiamai artėja - nori to kas ar ne, kaip kažkada sex revoliucija. „Perestrojkos“ istorija irgi reiks kažkam visgi parašyti ir pasakyti kai kam karčią ir nemalonią tiesą arba patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Juk dabartinę ir gilesnę krizę sukėlė ne paprasti, eiliniai žmonės, o elitas ir aukščiausio rango specialistai, Brežnevo epochos pirmūnai – valdančioji politinė - ekonominė klasė ir tų pačių eilinių žmonių godumas – visų noras karališkai gyventi, tik nežinia kieno sąskaita. Todėl prieš akis atsiveria galimybė ir eiliniams piliečiams pabandyti atskleisti tiesą ir tik tiesą apie „Perestrojką“ ir jos kainą: The Truth, the Whole Truth, and Nothing but the Truth about the Gains of the Neosoviet Lithuanian Nomenclature and about The Real  Price of „Perestrojka“ for Lithuanian People. Neosovietijos kaina iš tikro yra baisi, kurią mes mokame visi arba su ašara širdy paliekame gimtąją šalelę. Viena iš jų tapo ir dabartinė labai brangi mokesčių mokėtojams valstybinės pedofilijos byla, tapusi kelių Lietuvos šeimų tragedija, košmaru,  į kurią, kaip atrodo, yra įsivėlęs KGB-FSB-VSD, Generalinė prokuratūra ir teismai. KGB agentūra niekur nepasitraukė,  o nuėjo tarnauti Neosovietijai. Be desovietizacijos agentūriniai tinklai gali laisvai veikti visose valstybinėse ir komercinėse struktūrose, įterpdami savo agentus, kur tik nori. Todėl nėra jokios reikšmingesnės ir logiškesnės Lietuvos žmonių rinktos valdžios reakcijos į pedofilijos problemą mūsų Valstybėje. Jokios reakcijos – mirtina tyla, lyg tai liestų juos pačius, juos visus. Tik išsigandęs LR Seimas pripažino, kad Generalinės prokuratūros vadovai netinkamai atliko pareigas, kontroliuodami šios baisios, žmogžudės rezonansinės bylos tyrimą ir nieko nesiėmė iš esmės. Tyla prezidentūroje. Sprendimas, patvirtinantis Seimo Teisės ir teisėtvarkos išvada buvo priimtas iš esmės be kairiųjų partijų, vien drebančiais dešiniųjų balsais. Balsuojant Seime vos ne visa opozicija, atseit, protestuodama dėl kito įstatymo priėmimo procedūrų pažeidimo pasišalino iš posėdžių salės. Mirtina tyla, nes visi archyvai uždaryti ir įslaptinti. Jie jaučiasi esą saugūs, o kas ten bus po šimto metų jiems dzin. O tai leidžia neosovietams teigti, kad demokratija pati savaime nėra didelė vertybė, nes, atseit, demokratiškas Hitlerio triumfas atskleidė tikrąją demokratijos prigimtį. O tada kokią prigimtį atskleidė nedemokratiškas Trockio - Lenino – Stalino triumfas, neosovietų intelektualai nutyli ir dangstosi Rusijos sovietinių archyvų įslaptinimu – tempia gumą, tempia laiką ir dengia save, nuslepia savo negražius darbelius, išdavystes ir atvirą kolaboravimą su priešu? Toliau sau ramiausiai pliekia savo išgalvotas vidutinybes, atseit, siekiančias kažkokio tai teisingumo ir tuo pat metu griaunančias jųjų valstybę, lyg tai eiliniams žmonėms, eiliniams piliečiams valstybė jau nebepriklauso.

Dvi išdavystės vienoje Maksimoje

    
        Dvi išdavystės vienoje maksimoje(Maxima) arba dvi iš anksto tobulai suplanuotos išdavystės vienoje „Brazauskas House“ politikoje buvo tarsi atviro Maskvos politinio kodo visuomeninė - algebrinė manipuliacija logika, leidusios nepriekaištingai atlikti Lietuvių liaudžiai nesuprantamų simbolinių išraiškų manipuliaciją, jų diferencijavimą ir integravimą Rusijos politinės doktrinos naudai - apgauti lietuvius. Šita išdavystės maxima, išskleidusi CK interesus kaip Teiloro eilutėje ar Laplaso transformacijoje, pasiekė puikų diferencialinių politinių lygčių išsprendimą. Tokios išdavystės labai tiko ne tik nebrandžios visuomenės polinomų sprendimui, greitoms manipuliacijoms su vektoriais ir nulėpausiais, bet ir užtikrintai laimėti CK Pirmajam sekretoriui A.M. Brazauskui Prezidento rinkimus. „Brazauskas House“, puikiai manipuliuodamas ekonomikos resursais ir  matematinėms - politinėms matricomis, kitomis efektyviomis machinacijomis ir nekasdieniškomis politinėmis operacijomis bei tenzoriais dviejuose LR Prezidento rinkimų įkarščiuose(dviejuose tyčiniuose prezidento rinkimų štabų vadovų pabėgimuose), pasiekė savo - nei S.Lozoraitis, nei V.Landsbergis nebuvo išrinkti LR Prezidentais, nors abu buvo labiausiai to verti.  Tai buvo iš anksto gerai suplanuota ir efektyviai panaudota tobula dviejų išdavysčių mašima, politinės algebros sistema, kuri buvo sukurta Kremliuje dar Gorbačiovo „Perestrojkos ir viešumo“ laikais in Moscow Institute of SSKP CK of Political Technology. Tai ką aš čia parašiau yra grynoji nesąmonė pagal maksimos apibrėžimą, yra humoras – pilstymas iš tuščio į kiaurą, kai tikroji maxima yra tik atvirojo kodo kompiuterinė sistema, skirta simbolinių išraiškų manipuliacijai, diferencijavimui, integravimui ir išskleidimui Teiloro eilute arba Laplaso transformacijomis, skirta tik diferencialinių lygčių sprendimui, polinomų sprendimui ir manipuliacijoms su vektoriais, matricomis, cenzoriais, o aš tai humoristiškai pritaikiau šiandieninės manipuliacinės politikos sistemos paryškinimui ir kitoms apgaulėms paaiškinti, suvokiant, kad Lietuvos politinės, socialinės ir ekonominės sistemos patyrė nesėkmę.

        Ir iš tiesų 1993 metais S.Lozoraičio rinkimų štabui vadovavęs JAV administracijos aplinkosaugos pareigūnas V.Adamkus, garsėjęs itin „žiauriomis akcijomis“ prieš Minesotos valstijos Raudonojo ežero rezervato indėnus odžibvus ir oneidus, kuriems V.Adamkaus vandens valymo įrenginiai trukdė žvejoti, gėdingai, pabėgo iš Lietuvos ir štabo vadovo pareigų. Šitas poelgis tolygus išdavystei ir amžinai negarbei. Pabėgimo priežastys oficialiai vienų istorikų tyčia dar neatskleistos, kiti - bijo. Teks palaukti dešimtmetį veną, kitą, kol bus viešai įvardintos priežastys ir išdavystės. Korumpuota, susikompromitavusi ir prorusiška teisėsauga šito padaryti negali. Iš istorinės patirties akivaizdu, kad jam buvo iš KGB gerai pagrasinta arba pažadėta. Sakykim, ateityje pažadėtas LR Prezidento postas už padėjimą LKP CK Pirmajam sekretoriui tapti LR Prezidentu ir Prichvatizacijos viršininku. Neįtikėtina, kad V.Adamkus, tik pajutęs, kad pasirinko ne tą kandidatą, gėdingai spruko, dingo iš Lietuvos net nesulaukęs rinkimų dienos. Neįtikėtini ir V.Andriukaičio  svaičiojimai ir atvira demagogija, kad „inkognito“ (slapčia nuo savo amerikiečių viršininkų) Lietuvos prezidento rinkimų kampanijoje dalyvavusį V.Adamkų apskundė prezidentines svajones irgi puoselėjęs išeivijos veikėjas daktaras Kazys Bobelis. Tiek Adamkus, tiek Bobelis simpatizavo Brazausko buvusiam CK, o vėliau LDDP ir LSDP. Pats nunuodytasis Vilties Prezidentas S.Lozoraitis savo rėmėjams ne kartą aiškino, kad  „JAV ambasada jokių pažeidimų nematanti, o V. Adamkus išvyko todėl, kad  nenueitų vėjais pigesnis, iš anksto numatytai datai įsigytas lėktuvo bilietas“. Tai absoliuti nesąmonė. Priežastys kur kas kraupesnės ir baisesnės, kurias kol kas tebedengia akivaizdi ir vieša paslaptis. Lygiai taip pat pasielgė ir V.Landsbergio rinkimų štabo vadovas R.Pleikys, lemiamu ir labai atsakingu momentu pabėgęs iš rinkimų štabo vadovo pareigų. Kas jį labiau įtakojo, KGB, KGB rezervas ar Wall Street‘as tebelieka neaišku. Abiejų štabų vadovų poelgiai identiški, tapatūs. Tas pats stilius, tas pats braižas – suplanuota išdavystė ir lemiamas pakenkimas kandidatams į Prezidento postą rinkimų įkarštyje.
      

Ar man dar liko?

S.Šaltenis: Ar man dar liko?
- Liko, liko! - lūpą kreivai sučiaupęs ir tvirtai dantis sukandęs atsiliepė G.Vagnorius.
Kiti linksmai šypsosi:
Pasakyki, Lietuva,
Ar tu mane dar myli?
O tujen vis kažkodėl tyli!..
- Na, vyrai, ar ne per daug aukštai užlipote? - susimąstė Stasiškis
- Išmanai demagogiją, žinai kelią, - nusišypso Vidžiūnas
- Jūs čia galite galvoti ką norite ir vaipytis kaip norite, bet aš tai „dielo“ davesiu iki galo – profesionaliai sužlugdysiu savo partijos vadovą. Itin svarbiu ir slaptų aukštesnių jėgų pavedimu lemiamu momentu, pačiame rinkimų įkarštyje, dingsiu iš V.Landsbergio prezidento rinkimų štabo vadovo pareigų ir taip sužlugdysiu šitą žmogų ir Lietuvos ateitį, - mąsto sau stikliniu veidu šmaikštuolis R.Pleikys, - mane palaikys abi jėgos. Už mano nugaros Maskva ir Wall Street'as, vadinasi, daug uždirbsiu, bus gerai man, vaikams ir žmonelei!
Dievo avinėlis Kubilius ir Kunevičienė patenkinti tokia būsima eiga nuo "OMON VON" iki "VON, LIETUVA, NESIMAIŠYK PO KOJOMIS! OIČIZNA MUMS DABAR RŪPI, NE ŽEMĖ TĖVYNĖ, MAITINANTI STORUS PILVUS, ANOT MAIRONIO".
Nemato šitie ponai, kad pavojuj Motina - Tėvynė, kad ateina audra iš pietų ir rytų, kad klesti Tėvynėje Valstybinė pedofilija. Dar vakar daugelis mes buvome komjaunuoliai ir klaupėmės CK sekretoriams, kaip dabar "Brazauskas House". Nebesklinda linksmos dainų dainelės aidų aidais, kaip "Atgimimo" sąjūdžio laikais. Dabar per kalnų kalnus, miškais ir laukais atžygiuoja neviltis ir valdžios vyrų kasdienės išdavystės. Nusispjaut mums ant Maironio, Gedimino ir Vilties Prezidento, kai kišenėj babkių vis daugėja ir daugėja, o Lietuva - Tėvynė vis nyksta ir nunyksta. Dabar mums tik "Oičizna" bekvepia, "Perestrojkos" vaikai išsigimę. Žinau, nesuprasit jūs mano minties, mano nuomonės piktos. Sieksit revašo ir galvosite, kaip čia ką dar išdurti, kas dar neišdurtas ir neišdurta. Va, tremtinė Birutė Teodora Visokavičienė – Poderytė visai rami. Ji juk ekonomistė, o ekonomika kartais būna ne mokslas, o gera apgaulė. Jaučiasi saugi šitoje kompanijoje docentė, nes jos vyras įtakingas ir solidus bankininkas, neleis nuskriausti niekad jos – tik Lietuvą. Ji ir socialdemokratė, ir Tėvynės Sąjungos(Lietuvos konservatoriai) ir Nuosaikieji konservatoriai kartu paėmus telpa vienoje asmenybėje, kai vyras toks galingas funkcionierius. Sovietiniu laikotarpiu jos funkcionierius vyras R. Visokavičius vadovavo Statybos bei Pramonės ir statybos bankams. Po nepriklausomybės paskelbimo vadovavo keliems komerciniams bankams, kurie pelningai bankrutavo: „Litimpeks“, Lietuvos akcinis inovacinis bei „Lituanus“ bankas. Bankai dar ne pabaiga, dar Lietuva gyva, dar prisimename Maironį:

"O jūs, kurie taip daug žadėjote
Ir norus skelbėte gražius,
Kur šventą ugnį tą padėjot
Ir tuos sumanymus plačius?"
Kodėl jūs šiandien LR Seime tokie išlepę ir apakę žiovaujat kvailai, kai nuo vergiško darbo išbalę miršta jūsų buvę draugai?

Antiteisė VU arba "zuikių" medžioklė su varovais

Didysis „zuikių“ gaudymo teismuose ideologas, tas didysis menkų nusikaltėlių medžiotojas ir ideologas įvairiose televizijose ir gudrus gąsdintojas, teisininkas V.Nekrošius galutinai užsižaidė su Oligarchija. Žmonės ir be jo ir jos, neosovietinės oligarchijos, žino, kad be bendro reikalo, be bendros idėjos ir sutarimo, be universalių taisyklių nebus Lietuvos ir jos deramos ateities Europos tėvynių sąjungoje. Bergždžiai stengiasi VU Teisės fakulteto dekanas įsiteikti oligarchijai -  „Brazauskas House“, besivaikydamas jo palankumo. Apsimeta, kad Konstituciniame teisme nėra labai prastos reputacijos teisėjų, kurių šiaip jau normalioje valstybėje negalėtų būti. Tomos Birmontienės praeties žygdarbiai yra tapatūs Tėvynės išdavystei. Toma Birmontienė parašė nusikalstamą disertaciją „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje“ (1989 m.), kurioje rašė, kad „milicininkai ir kitų teisėsaugos organų atstovai kovoje su ginkluotais nacionalistais negailėjo jėgų, sveikatos ir netgi savo gyvybės. Milicininkų kova su kontrrevoliucija tapo aktyvesnė, juos įjungus į Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos sistemą“. „Nors 1948 metų pradžioje ginkluotam nacionalistiniam pogrindžiui ir buvo suduotas rimtas smūgis, tačiau antitarybinės grupės tęsė savo antiliaudišką veiklą, kuri ypač suaktyvėjo pradėjus kurti kolchozus“. „1944 metų vasarą įkurti naikintojų batalionai nuo rudens pradėjo vadintis liaudies gynėjų būriais. Pagrindinis jų tikslas – savalaikis aktyvių antitarybinių veiksmų, kuriuos vykdė priešiški elementai, užkirtimas“. „Pereinamasis periodas nuo kapitalizmo į socializmą, Lietuvoje prasidėjęs 1940 metais, pasibaigė 1951 metais. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, vykusioje 1951 metų gruodžio 25-26 dienomis, pakeitus ir papildžius 1940 metų Lietuvos TSR Konstitucijos 4-10 straipsnius, respublikoje įtvirtinta socializmo(suprask okupanto pergalė) pergalė“. Ir nieko - Antrajai Lietuvos Respublikai tinka. Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus pražangos atrodo menkavertės ir nevertos dėmesio, bet, deja, Vakaruose išmankštintas dekanas mano atvirkščiai. Sutinku, kad Sacharukas ir Karalius neverti mandato, kaip ir kiti LR Seimo klounai ir demagogai, neosovietai. Su tokiais teisininkais neįmanomas pasitikėjimas teismine valdžia ir pamiršta, kad teismai vykdo teisingumą ir tik vykdydami teisingumą, o ne oligarchinį teisėtumą, jie priima lemiamus spendimus teisminiuose ginčuose – teismuose. O jei teismai nustoja vykdyti teisingumą – keičiami kitais teisėjais, kurie vykdys ne oligarchijos interesus atstovaujančių teisėjų valią ir interesus, bet visos tautos, o ne atskirų klanų ir klanelių interesus – susikompromitavusios valdančiosios politinės – ekonominės klasės interesus. Teismai nėra aukščiausioji Lietuvos Respublikos valdžia, o atstovaujamosios valdžios pasamdyti teisingumui vykdyti. Kaip šitas neosovietas išdrįsta kaltinti Lietuvos laisvės kovotoją Algirdą Petrusevičių dėl KGB rezervistų ar jų pakalikų išprovokuoto triuko, kad lietuviškojo ginklo talentingas kūrėjas padarė didelį nusikaltimą prekiaudamas ginklais, kai tuo tarpu daug teisėjų ir draugė Birmontienė ištikimai tarnavo priešui – Lietuvą okupavusiai ir aneksavusiai šaliai. Šito Nekrošius nei matyti, nei girdėti nenori. Nežino, kad be teisminės valios dar yra politinė valia ir kur kas svarbesnė tautos valia ir jos interesai, o ne neosovietinio elito interesai, kurie jau seniai tapo aukščiau visko. Tėvynės išdavimas pagal 1938 metų Konstituciją, o dabartinė yra jos tęstinumas, nėra tinklo užmetimas ežere ar dėl skurdo ar ligos nelaimėlio važiavimas viešuoju transportu be bilieto, kurio padaryta žala menkavertė ir ne milijoninė, ne milijardinė, kurią daro valdančioji politinė - ekonominė korumpuota klasė, kurios viršenybę ir privilegiją dabar "docentas"(daug bėdų turime per šituos docentus, kurie su neosovietiniais specialistais sudrapalino Lietuvą) bando ginti, nematydamas kitų visuomenės sluoksnių ir klasių. Pasakymas, „kad mūsų politikai dar ir šiais laikais neretai jaučiasi kaip tarybinių laikų partijos sekretoriai, galintys viską išspręsti“ neatlaiko jokios kritikos, nes pats nebūtum tuo kuo šiandien esi, jei ne tas prakeiktas LKP CK ir Lietuvos aneksija. A. Petrusevičiaus byla buvo akivaizdus paniekos išreiškimas kitokios Lietuvos kūrėjams – ne nomenklatūrinės, ne neosovietinės, o laisvos, darnios, klestinčios, visiems piliečiams savos, o ne svetimos. Begėdiškai tai įvardina kaip politikų badymą veikti teismų sprendimus. Šmaikštuolis Nekrošius pamiršta, kad Vakaruose teismai yra ne tik kad nepriklausomi, bet ir priversti vykdyti teisingumą šalyse, kurios nebuvo Sovietų Rusijos okupuotos, aneksuotos ir tremtos į Sibirą, uždarytos Gulage. Piktas šmaikštuolis dekanas apsimeta nežinąs masinių protesto akcijų ir demonstracijų, studentiškų revoliucijų Vakaruose. Tyčia apsimeta to nežinąs, nors pats tai mokslan buvo išleistas būtent Vakaruosna. Apsimeta nežinąs, kiek daug žmonių dirbą už minimumą, iš kurio negalima pragyventi, kiek žmonių gyvena be pragyvenimo šaltinio, vadinasi, gyvena nelaisvėje ir visiškame beteisiškume – tamsoje ir pažeminime, kur neveikia jokia Konstitucija, nei 1938 metų, nei dabartinė, o tik neosovietinės „Brazauskas House“ oligarchijos valia. Vaidina žioplą mokslininką, apsimetęs, kad nežino Europos istorijos, jos istorinės evoliucijos, kvailai aiškindamas, kad „teismo sprendimą galima skųsti tik aukštesnės instancijos teismui“ ir kito kelio nėra. Apsimeta, kad net vidurinės mokyklos nėra baigęs ir nežino, kiek daug kraujo pralieta ir aukų sudėta už dabartinę Europą, už jos žmonių laisvę, lygybę, brolybę ir žmogaus teises bei laisves, kiek revoliucijų praūžta, kai teisė išsigimdavo ir virsdavo tik stipriojo teise ir valia. Vaikiškai aiškina, kad „Teisybių gali būti labai daug, ypač tokiose sudėtingose situacijose. Drąsiaus Kedžio sesuo turi vieną teisybę, prokurorai – kitą, mergaitės mama – trečią. Visuomenėje turime susitarti, kas gi sako, kas yra teisus. Jeigu mes stovėsime vienas prieš kitą kaip ožiai ir sakysime: čia mano teisybė, čia ne mano teisybė, pateksime į visišką chaosą“. Mes jau patekome į chaosą per dabartinius teismus ir jų neišliustruotus, ne desovietizuotus, ne dekagėbizuotus teisėjus ir apskritai per ydingą dabartinę teisinę sistemą. Tokios neatsakingos kalbos veda tik į destrukciją ir į dezintegraciją – visų karą su visais, į Pabaisko mūšį, į Vakarų teisinės sistemos susidūrimą su Rytų teisinės sistema čia, Lietuvoje. Ir nėra ko džiaugtis, kad Kedžių byloje padėtas taškas, kad „praėjusią savaitę teismas galų gale padėjo tašką vienu klausimu, patinka tai kam nors ar nepatinka. Teisybių gali būti labai daug, ypač tokiose sudėtingose situacijose“, nes negali būti nei daug tiesų, nei teisybių, žinoma, „Lietuvos komjaunimo ryte(Liet.rytas)“ gali būti, be abejo. Jie gi dabar tampa jaunaisiais kapitalbolševikas. „Lietuvos komsomolkė“, uzurpavusi viešėją informacinę jaunimo erdvę gali sau leisti tokius pokštus, kad tik pamiršus praeitį kuriama ateitis, bet gyvenime, evoliucijoje šitaip gi nebūna – tik laikinai Lietuvoje. Jo teiginys, kad, jei „nepatiko sprendimas – skųsk aukštesnės instancijos teismui. Tačiau kokiais dar būdais visuomenė gali kontroliuoti teismus, jeigu jais nepasitiki“ nevertas dėmesio, nes juos sieja vieninga praeitis ir priklausymas SSKP, kuri buvo labai jau nevykusiai Lietuvoje paleista ir perregistruota į LDDP, vėliau į LSDP arba išstota be atsisakymo praeities ryšių ir privilegijų, pirmenybių ir kitokių, su Komunistų partija susietų, dalykų. Kalbėdamas apie „vadinamąjį“ tarėjų institutą, pabrėžė savo išskirtinumą, kad, „jeigu tam tikros srities byloje dalyvaujantys visuomenės atstovai būtų tos srities specialistai“ pasielgė nelogiškai, nes savo instituciją iškelia aukščiau kitų ir suabsoliutina. Teisininkai nėra pranašesni už kitų profesijų ir specialybių žmones, o kai kur labai stipriai ir atsilieka ir teisė nėra mokslų mokslas. Ne paneigia šališkumo pagal specialybę principo galiojimą, o tik patvirtina. Teisė turi būti suprantama visiems žmonėms, o ne tik teisininkų gildijai. Teisininkai užsimiršta, kad jie yra kitų specialybių atstovų samdomi per rinktus savo atstovus parlamente teisingumui vykdyti, o ne būti amžinai viršesniems ir privilegijuotiems. Žmonių galvojimo ir pasitikėjimo buvusią Komunistų partija ir jų dabartine pamaina, jų giminaičiais per naktį nepakeisi, kai rinkos ekonomiką, nors ir jos nepakeisi taip greitai. Juk šita partija XX amžiuje pražudė apie 150 milijonų gyvybių. Tai nėra juokai, o labai rimta. Tik „po blatu“ perrašę pavadinimą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijoje iš LKP į LDDP per naktį nepasikeisi. Ir tikrai, aukštais kompartijos ir KGB veikėjais, teisėjais ir prokurorais kvailiai netampa, ten ėjo aukso medalininkai, mokslo pirmūnai ir patikimi, atsidavę sistemai, okupacijai ir aneksijai žmonės, ištikimi Stalino, vėliau Brežnevo Rusijai žmonės, o dabar – Nesovietinei Oligarchijai, Kapitalbolševizmui. Todėl eiliniai, dori ir sąžiningi žmonės negali pasitikėti tokiomis teisėsaugos institucijomis, kad jos sąžiningai galėtų dirbti pagal Pirmosios ir Antrosios Respublikos Konstitucijas. Galima sutikti, kad apačios nėra geresnės už viršūnėles, kad ir teisminė valdžia negali būti kitokia nei pati visuomenė yra, bet dabar pati visuomenė, susidūrusi su valstybine pedofilija bando atsikvošėti ir išgyvena lūžio momentą. Tiek Seimas, tiek jo rinkėjai yra abu labu tokie, bet gi labai daug žmonių nebedalyvauja rinkimuose, nes jie panašėja į Brežnevo epochos rinkimus. Tie žmonės pradeda burtis ir bando save apginti nuo antiteisės ir antivisuomenės – nuo Neosovietijos. Mielai galime su Nekrošiumi pažiūrėti ir į istoriją, kai 1529 metais Vakaruose mokęsi lenkakalbiai bajorų vaikai, paruošę pirmąjį Lietuvos statutą, kuriam visuomenė tikrai buvo nepasiruošusi. Bet per kokius 20 metų jis taip timptelėjo visą tautą už ausų į viršų, kaip mano dekanas, kad mes pradėjome gyventi naujame lygmenyje ir nutautėjome, nulietuvėjome, pradedant Žalgirio mūšiu – praradome lietuviškas šaknis ir sulenkėjome, surusėjome ir mažai sueuropėjome. Europa nėra Lenkija ar Rusija. Europa visgi pirma yra mums Italija, Prancūzija, Vokietija, pagaliau, Britanija. Mūsų pakrypimas, nors ir iš bėdos, ir dėl vidinių rietenų ir silpnybių Lenkijos pusėn buvo anuomet neišvengiamas, bet visgi turėjo būti ne visam laikui – ne galutiniam Lietuvos praradimui, kaip to siekė Lenkijos bajorai, kuriems antrino mūsiškiai, nutolę nuo valstietijos. Dekanas pamiršta, kad nei XVIII a. pabaigoje ir XIX a. išvakarėse nelietuviškam LDK politiniam elitui ne kažin ką bereiškė Lietuvos statutai, lyginant su gražuolės imperatorės Katrės Antrosios šiltu guoliu ir dar geresniu seksiukų ir privilegijomis, kurias Katrė pažadėjo palikti didikams ir bajorijai. Ne kažin ką reiškė ir atitolusiai nuo tautos visumos Kauno Lietuvos ponijai 1938 metų Konstitucija Paskutinio posėdžio metu 1940m. birželio 14 dienos naktį. Taip ir dabar elitui nelabai rūpi tautos visuma, o tik valdančioji verslo ir politikos klasė. Priminsiu, kad anuomet, kai Napoleonas, įžengęs į Lietuvą valstiečiams pareiškė, kad atvyko jiems suteikti laisvės, labai tam pasipriešino bajorija, tvirtai stojusi ginti prieš Napoleoną senąją tvarką – baudžiavinę valstiečių, lietuvių, priklausomybę ir apskritai lietuvių priklausomybę lenkiškai kultūrai. Bajorai kaip įmanydami trukdė suteikti valstiečiams, lietuviams, laisvę lygiai taip pat, kaip dabar elgiasi neosovietinis elitas, dantimis ir nagais įsikabinęs į savo pačių suformuotą nekokį teismą. Vakarų teisinė tradicija nėra tokia svarbi elitui, kaip svarbus Talmudas žydų teisinei kultūrai, tai ne minimumo Lietuvai mažai ką reiškia. Todėl vargu, ar kas nors drįstų įrodinėti, kad šiandien Vakarų teisė, Lietuvos Konstitucija ir tikroji istorija yra stiprioji mūsų VU Teisės ir Istorijos fakultetų sritis. Šiandien nieks nebepaneigs, išskyrus neosovietus, vietoj proletariato ganymo pradėjusius ganyti kapitalą, kad Nekrošiaus paaukštinta Žečpospolita buvo bajorų(kilmingųjų) ir žydų rojus, miestelėnų skaistykla ir valstiečių, vadinasi, lietuvių pragaru.  Lietuvių bajorai nuo maždaug 1386 metų iki pat 1569 metų pamažu perėmė Lenkijos įstatymus, papročius ir kalbą – išsigynė lietuvybės, lietuvių kalbos. Šiandien dabartinė Antroji Lietuvos Respublika po liūdnai pagarsėjusių 1992 metų Seimo rinkimų daugumos žmonių savarankiška ir laisva valia laisvuose, demokratiniuose rinkimuose pasirinkusi Centro Komitetą pavertė Lietuvą Neosovietinės nomenklatūros rojumi ir eilinių, niekaip dar nedegraduojančių, piliečių pragaru, pavertė Lietuvą pamote savo eiliniams vaikams, pavertė ją svetima, tik nežinia, kuriam laikui.  Dabar teisėjų luomas ir valdžia, kaip anuomet Žečpospolita, irgi nutolo nuo eilinių žmonių vargų ir nelaimių, o susitapatino su Neosovietija, Neosovietine Oligarchija. Dvelkia demagogija teiginys, kad dekanas įžvelgia didelę mūsų politikų problemą, kad jie kartais nedrįsta stoti įstatymo pusėn ir prisimina Kėdainių teismo sprendimą dėl D.Kedžio dukros perdavimo motinai Laimutei Stankūnaitei, kai Garliavoje susirinkę žmonės neleido antstoliui vykdyti nutarties. Tai laiko visiškai absurdiška situacija. Tie žmonės pasielgė geriau nei žlungančios Pirmosios Respublikos elitas, valdančioji politinė  - ekonominė klasė, nusprendusi be mūšio perduoti šalį priešui, Rusijai, leisti okupuoti ir vėliau aneksuoti. Visi prezidento A.Smetonos parinkti politikai ir ministeriai, tautai ir valstybei, o ir Prezidentui, sunkią valandą, pirmieji jį išdavė, o tauta klausė dantis sukandusi nieko nedarydama ir tik vėliau, po milžiniškų netekčių, atsitokėjusi stojo į mūšį, stojo į partizaninio pasipriešinimo kelią. Lietuvos padėties nėr ko lyginti su dabartiniais protestais Prancūzijoje ir kietakakčiu jų prezidentu, kai neaiški krizės baigtis. Petro Gražulio ir Kazimiero Uokos išdaigos yra šnipštas, su tuo kas vyksta aplink. Beje, jie yra piliečiai ir turi teisę protestuoti prieš įsisiautėjantį politinį korektiškumą ir markuzizmą ar fridmanizmą, kuriems meldžiasi mūsų Vyriausybė, mūsų elitas, o liberalai net iš proto kraustosi. Jei visiems pareigūnų reikalavimams, ypač nelogiškiems ir neteisėtiems, nehumaniškiems visada paklusi – taip lengvai gali ateityje ir kartuvių užsitarnauti.

Pagrindinė ir opiausia dabartinės Lietuvos problema šiandien tampa Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, teisininkų klanas, šališkai ginantys ir atstovaujantys Neosovietinės Oligarchijos("Brazauskas House") interesus, stabdantys mūsų europėjimą - mūsų progresą.

Juk ne šiaip sau „ant durniaus“ buvę ir esami Antrosios Lietuvos konstitucinę - oligarchinę doktriną kūrę KT teisėjai savo daktarines disertacijas parašė ir apgynė Maskvos M.Lomonosovo universitete. Tokios imperinės, sovietinės, okupacinės, vadinasi, neteisėtos, disertacijos ir mokslai, kaip dažnai būna, neturi nieko bendra su demokratine santvarka ir jų konstitucijomis, su Vakarų tradicija, bet dažnai prasilenkia ir su elementaria logika, padorumu, patikimumu ir apskritai su teise. Visi jų darbai parašyti "TSKP spindulių šviesoje". Patriotiškai ir europietiškai nusiteikusiems Lietuvos piliečiams nesuvokiama, kaip Lietuvos mokslo taryba (LMT) yra nostrifikavusi Vilniaus universiteto profesoriaus E.Kūrio disertaciją. "TSKP mano, kad dabartiniame etape strateginė politinės sistemos vystymosi linija susideda iš tarybinės demokratijos tobulinimo, vis didesnės tarybinės savivaldos įgyvendinimo, aktyvaus ir realaus darbo liaudies, darbo kolektyvų dalyvavimo visuomeninių klausimų sprendime",  kur remdamasis Komunistų partijos XXVII suvažiavimo nutarimais dėsto dabartinis teisės mokslų daktaras E.Kūris disertacijoje "Teisėdaros proceso demokratizavimas kaip tarybinės liaudies socialistinės savivaldos tobulinimo veiksnys", kurią vėlyvais 1988 metais, kai jau buvo įsivažiavusi Michailo Gorbačiovo "perestroika" ir atleisti visi komunistinės dogmatikos varžtai, susilpnintas okupacinis režimas Lietuvoje, apsigynė Maskvos M.Lomonosovo valstybiniame universitete. Genialusis E.Kūris, atsispyręs nuo Karl‘o Marx‘o, Friederich‘o Engels‘o ir Vladimir‘o Lenino fundamentaliųjų kūrinių, įrodo, kad tikroji savivalda įmanoma ne tik prie nugalėjusio komunizmo ir socializmo, sunykus valstybei ir perėjus prie komunistinės visuomeninės savivaldos ir tuo etapu, kai tarybinė liaudis dar tik buvo pakeliui į šviesią komunistinę rytdieną. Visa tai yra ne kas kita kaip Tėvynės išdavystė – uolus tarnavimas okupantui. Tokios disertacijos autorius savo tyrimus gi grindė ne vien marksizmo - leninizmo klasikais, bet ir vadovavosi tais tyrimų rezultatais, kuriuos kiek anksčiau buvo pats pateikęs per respublikinę mokslinę konferenciją "Aktualūs valstybės statybos ir teisės klausimai TSKP XXVII suvažiavimo šviesoje". Pats E.Kūris yra tvirtinęs, kad maskviškį universitetą rinkosi dėl vienos paprastos priežasties - Lietuvoje nebuvo galimybių gintis teisės srities disertacijų. Tokia teorija praktikoje nepravertė, kad  "Tinkamos tvarkos įvedimas ten, kur jos trūksta - gamyboje, valstybiniame ir visuomeniniame gyvenime, - yra didelis rezervas mūsų visuomenės vystymuisi. Padėjus tašką tokiems reiškiniams kaip neatsakingumas darbe, socialistinės nuosavybės švaistymas, formaliai - biurokratinis požiūris į darbą ir žmones, mes užtikrinsime daug spartesnį valstybės ėjimą į priekį"(supraskite į pasaulio nukariavimą), - disertacijoje "Baudžiamoji teisinė kova su aplaidumu" ("s chalatnostju", yra nelengvai verčiamas okupantų sovietinis terminas) primena kitas ne mažiau garsus sovietas – neosovietas 1982 metų M.Lomonosovo universiteto doktorantas Jonas Prapiestis, KT dirbęs nuo 1996 iki 2005 metų, vėliau - Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Šis teisės mokslų daktaras savo teorines išvadas grindžia ne tik marksizmo klasikais, bet ir gyvosiomis ano meto legendomis ir pačiu pačiausiu - TSKP generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo, kuris buvo itin produktyvus rašytojas, raštais bei sovietinio oficiozo "Pravda" vedamaisiais, „Mažaja žeme“ ir „Plėšiniais“. Vien pasiremiant J.Prapiesčio pasiremta oficialia statistika apie vis dar pasitaikančių socialistinės nuosavybės grobstymus(pavyzdžiui, kasmet nežinia kur dingdavo 10 mln. tonų anglių, 12 mln. tonų cemento ir kitų sovietinių gėrybių, padarė išvadą, kad vadovaujančių kadrų atsainumas ir aplaidumas yra dažniausiai pasitaikanti neūkiškumo forma. Dėl to trikdomas nacionalinio turto kaupimas, Tarybinės tėvynės galių stiprinimas ir, be abejo, tarybinės liaudies gerovės augimas, atimamas pasitikėjimas ir motyvacija sąžiningu darbu. Toliau šaunuolis dar įdomiau postringauja ir, atrodytų, pagrįstai piktinasi, kad dažni atsakingų asmenų, kurie yra kalti dėl to, jog neatlieka pareigų, nebaudžiamumo atvejai. O ir tie aukštas pareigas einantys pareigūnai, kurie būna nubausti, dažniausiai atsiperka "nepagrįstai švelniomis atsakomybės formomis".

     Bet, piliečiai, atsikvošėkite, juk šitokia mūsų teisininkų maskvietiška teorinė patirtis yra bevertė, neverta dėmesio, o dar ir baudžiama turėtų gi būti, ir niekam tikusi atkurtos Lietuvos valstybės laikais, kai jis dirbo teisingumo ministru, o koncernas EBSW parceliavo Lietuvos įmones ir žmonių sukauptus bei investuotus pinigus. 1992-1996 metais tuometė LDDP prichvatizacinė Vyriausybė, kurioje vienas iš ministrų buvo gi pats J.Prapiestis, vadovavo Teisingumo ministerijai ir perdavė į EBSW rankas Valstybinį komercinį banką ir teikė koncernui dosnias paskolas su valstybės garantija. Būtent dėl šios Vyriausybės globotos verslo grupuotės veiksmų piliečiai ir valstybė prarado daugiau kaip 2 mlrd. litų - tuo metu tai sudarė pusę metinio Lietuvos biudžeto. Atsakomybės jokios.  Aišku, pats lomonosovininkas J.Prapiestis su tokiu vertinimu kategoriškai nesutinka. Temą jis esą pasirinkęs, nes prasidėjusi M.Gorbačiovo pertvarka leido drąsiau kalbėti prieš tuometę valdžią. Tiesa, bent jau oficialiai vadinamoji pertvarka Sovietų Sąjungoje pradėta vykdyti 1985 metais, kai M.Gorbačiovas tapo Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, o J.Prapiestis disertaciją apsigynė dar 1982-aisiais. Taigi sąsajos su EBSW, J.Prapiesčio teigimu, yra visiškai netinkamos. Demagogiškai teisinasi, kad įspėjęs apie nevaržomą kapitalizmo šėlsmą Lietuvoje, jis būtų buvęs laikomas senų pažiūrų. Antra vertus, jo vadovaujama Teisingumo ministerija buvo įspėjusi apie netinkamus bankų privatizavimo būdus, tačiau niekas į tai nekreipęs dėmesio.

Kitas didysis kovotojas su spekuliantais yra irgi KT teisėjas Armanas Abramavičius, į KT atėjęs iš prezidento Valdo Adamkaus patarėjų teisės klausimais, kuris tik 1991 metais, taigi jau nepriklausomos Lietuvos laikais, taip pat baigė aspirantūrą Maskvos M.Lomonosovo universitete ir apgynė daktaro disertaciją "Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi uždraustomis individualios darbinės veiklos rūšimis". Jaunimui tai turėtų tokia disertacijos tema būti visiškai nesuvokiama, bet tos "uždraustos individualios darbinės veiklos rūšys" yra ne kas kita, o vadinamoji spekuliacija. Už pigiau pirktą ir brangiau parduotą daiktą - už tai, kas šiandien vadinama verslu, - sovietinė valdžia gi negailestingai bausdavo. "Šio darbo naujovė ir vertė yra ta, kad disertantas į uždraustas veiklos rūšis žvelgė iš besikeičiančių ekonominių santykių pozicijos. Be to, pirmą kartą baudžiamosios teisės moksle nagrinėjami faktoriai, leidžiantys pagrįsti kai kurių veiklos rūšių draudimą", - rašoma disertacijos recenzijoje. Kovotojas su spekuliantais daktaras atskleidė sąvokos "stambiu mastu" (tikriausiai grobstymo) subtilumus ir pateikė teorinius siūlymus, kurie leistų dekriminalizuoti kai kurią individualią komercinę veiklą. Juk jau buvo ne Gorbio "perestrojkos" ir net ne Sąjūdžio laikai, o buvo Lietuvos nepriklausomybės laikas.

     Kitas tos pačios mokyklos mokslinčius ir LR KT pirmininkas Kęstutis Lapinskas dar 1966 metais toje pačioje mokslo įstaigoje apsigynė disertaciją "Gamybiniai susivienijimai pramonės valdymo sistemoje".  O KT teisėjo Zenono Namavičiaus tame pačiame M.Lomonosovo universitete apsiginta disertacija "Joachimo Lelevelio politinė teorija" (1973 m.) – turėtų būti gan įdomi, lyginant su sovietiškai ir gamybiškai-ideologiškais "lietuviškais" mokslais.

Keista ta Mūsų Lietuva ir sunkiai neišgėrus suvokiama jos per okupacijas ir aneksijas prarasta siela. Kita vertus, nėr ko geresnio tikėtis, kai visuotinai pasaulyje žinoma, jog net lenkų „Solidarumą“, jo veiklą kontroliavo Maskvos agentai, tai Lietuvos „Perestrojkos“ sąjūdį jie negalėjo nekontroliuoti, todėl ir nerandame sau vietos Tėvynėje, blaškomės kaip benamiai šunys po Tėvynę ir pasaulį, kovojame su viens kitu, niekiname, žeminame viens kitą ir engiame, išnaudojame be reikalo ir be prasmės. Anksčiau gi pagrindine Rusijos sėkmė buvo Lietuvos - Lenkijos valstybės žlugimas – sine qua nori, tai dabar jiems užvaldyti teismų luomą jokių sunkumų gi nesudarė, kai visi ir taip Maskvai ir jos tradicijoms savi. Kai jiems pavesta Proletariato diktatūrą pakeisti Prichvatizuoto kapitalo diktatūra. Dabartinis buvusių sovietinių teisėjų "nostrifikavimas - ne tuščias politkorektikos reikalas, ne absoliuti nesąmonė, pateisinanti dvigubus Niurnbergo proceso principus, o iš anksto Maskvoje suplanuota politika - visos disertcijos pripažintos galiojančiomis. Išskyrus vieną kitą atvejį, skykim, kaip politkorektikos demagogo ir propagandisto, neosovietinės politikos apžvalgininko Lauro Bielinio, kuris ankstesnę disertaciją tyčia paslėpė, o parašė naują. Jaunimas turėtų nesuprasti, kaip tokie anų laikų Tėvynei išdavikiški kolaborantai su prorusišku, okupaciniu anų laikų mąstymu ir elgesiu gali mums aiškinti europinę Konstituciją ir versti laikytis oligarchijos įstatymų. Juk priesaika okupantui ir okupacinis, sovietinis supratimas gi niekur negali savaime dingti. Juk anksčiau buvo tarnaujama okupantui ir jo vienintelei vadovaujančiajai SSKP ir jos CK, Politbiurui, o dabar gi tokios vienintelės vadovaujančios partijos lyg ir nėra nėra, ponai, bet yra praeities įsipareigojimai ir priesaikos okupantui, tai kaip čia dabar išeina? Kodėl jie kalba apie doram piliečiui nesupranamą kažkokią įstatymo viršenybę, kai jie neturi tam moralinės teisės, politinės jokios teisės, išskyrus tarnavimą sau ir klanui, organizacijai, kurios dėka sėdi ten, kur sėdi? Tai juk nedovanotina, tai regresas ir baisus nuopuolis.

Kokią teisinę valstybę kas gali sukurti ir su kuo be normalios sovietinės socialistinės teisės  diplomų nostrifikacijos ar anuliacijos, kaip ir be desovietizacijos, be rimtos deokupacijos ar liustracijos proceso? Todėl ir bėgam iš tokios mums nemielos Tėvynės kas kaip galim. Demoralizuojamės ir kriminalizuojamės. Dabar dar neosovietai ir kolaborantai ir pilietybę atima. Skirtumas tarp elektrikų, kiemsargių, Maksimos kasininkių tik toks, kad vieni išdavė Tėvynę rašydami okupanto teisės mokslų darbus,  liaupsindami vergiją, išdavystę, totalitarizmą, SSKP, būsimą pasaulio užvaldymą, nukariavimą, o kiti rinkimuose pasirinko vėl tą patį SSKP CK vietinį padalinį „Brazauskas House“, žinodami, jog niekas nebaus už tokias išdavikiškas ir niekingas disertacijas ir gielesnę krizę, skurdą ir beteisiškumą nubausti. Ir viršūnėlės ir šaknelės, ir apačios buvo tiesiog konformistai, už kuriuos moka savo ateitimi dori piliečiai ir paprasti vargdieniai. Buvę sovietiniai teisėjai negali suprasti, kad jie yra tik žmonės, o ne antžmogiai, ne antstatas ir ne Dievai. Doras, sąžiningas ir kompetentingas Demokratijos, Respublikos teisininkas turėtų sugebėti prisipažinti, kai padaromos klaidos ir jos ištaisomos. Užtenka vien susižinoti tokių absurdiškų, išdavikiškų, antilietuviškų disertacijų temą, jų turinio nebereikia ir skaityti ar daryti analizę,  vertinimus, kai tai neturi nieko bendro su demokratija, su Vakarų teise, su normalia konstitucine teise. Visi gi dar pamename, kad Sovietų Rusijos, pavadintos Sovietų Sąjunga, teisininkai buvo rengiami totalitarinės valdžios sprendimams vykdyti ir rengti nulėpausius naujoms ekspansijos, SSKP valiai pateisinti ir vykdyti, todėl neverta tikėti jų nuoširdumu, atsidavimu Lietuvos tautai ir demokratijai. Jiems gi buvo dėstomi nežmoniški, antidemokratiški, ekspansionistiški teisės principai, o dabar jie mus teisia, engia, išnaudoja ir korumpuojasi. Jie yra netinkami Nūdienos Lietuvos Respublikos pareigoms. Jų buvusių disertacijų temos yra absurdiškos ir nusikalstamos, išdavikiškos. Ir apskritai, formalus išsilavinimas, įgytas pas tokius dėstytojus, yra ne labai jau ir koks. Tai tik dalis teisėjo kompetentincijos, kai itin svarbu teisėjo sąžiningumas, meilė Tėvynei, jos žmonėms, patyrimas, universalesnė asmenybė, platus požiūris, supratimas, atvirumas, nešališkumas, sveikas protas, sugebėjimas ir noras būti kartu su tauta, o ne atskirai nuo jos. O dabar labiau panašu, kad tarnaujama tik oligarchijai, tik stipresniems, tik turtingesniems, tik „Brazauskas House“ interesams. Maskvos M.Lomonosovo universitete mokėsi patikimi ir atsidavę sovietijai sovietinio elito vaikai, okupacinio režimo administracijos vaikai , sovietinės - totalitarinės nomenklatūros atžalos. Kaip ne kartą rašė nepriklausoma nuo Neosovietijos spauda, kad 1992-1993 metais Lietuvoje vyko masinė disertacijų, diplomų, apsigintų už nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valstybės ribų, nostrifikacija. Buvo pripažinta apie 10 - 12 tūkst. įvairius mokslo laipsnius suteikiančių buvusios Sovietų Sąjungos universitetų diplomų. Demagogiškai paaiškinant, kad jie turėjo atitikti pagrindinis reikalavimas, kad disertacijos atitiktų reikalavimus, keliamus daktaro laipsniui. Nenostrifikuoti tik tokie darbai, kurie nepagrįsti mokslinio tyrimo metodais, taip pat tie, kurie buvo skirti Lietuvos okupacijai pateisinti, komunistinei ideologijai ir praktikai pateisinti. Bet juk tai melas, kai yra nežinoma, kiek tokių "disertacijų" atmesta, nes, atseit, nefiksuota. Vien mokslinis T.Birmontienės darbas ko vertas ir kaip jis galėjo atitikti tuos keliamus reikalavimus ir pripažintas tinkamu ir "neteisinančiu komunistinės ideologijos ir praktikos". Juk tai baisi praraja ir pasityčiojimas iš kitų profesijų ir specializacijų žmonių. Argi tai pasiteisinimas, kad ,1968 metais Čekoslovakijos, sakykim, „demokratizaciją“ surežisavo pažangūs KGB elementai, pažangūs nusikaltėliai ir mokslo pirmūnai. Tą patį galima pasakyti ir apie M.Gorbačiovo „Glasnostj“ ir „Perestrojka“, ir pučą, apie jų paslaptis ir dviprasmybes, kurias suorganizavo tie patys šaunuoliai berniukai iš KGB ir prielipai prie jų Zuokulos Potiomkinai. Nejuokais atrodo, kad mūsų teisė suregzta Maskvoje. Kitaip gi nepaaiškinsi, kad ir Tomos (Tamaros) Birmontienės, kuri kaip mokslininkė į KT atėjo iš prezidento V.Adamkaus patarėjų teisės klausimais, po sėkmingai apgintos, sakyčiau, antivalstybinės disertacijos "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje" jau „Perestrojkos“ Sąjūdžio laikais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, kai, atrodė, kad tokiu antilietuviškų išpuolių jau nebeturėtų būti. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus nematė jokių nusikaltimo tautai ten požymių, priimdamas į darbą, į atsakingą tarnybą Lietuvos Respublikai, o vėliau paskirdamas į KT. Jokiu problemų dėl šios disertacijos niekam prezidentūroje nekilo. Bet kyla dėl „Violetinės bangos“, bandančios apginti savo prigimtines teises – teisę į gyvybę. Kiek žinau, T. Birmontienės disertacija 2000 metais buvo nostrifikuota LMT. Ir net du kartus, o tai abai išimtinis atvejis Lietuvos mokslo istorijoje. Tai rodo galutinį LMT supuvimą ir nepagarbą Lietuvai, jos žmonėms. Teisės mokslų daktaro laipsnis suteiktas už disertaciją "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje", valstybiniame Maskvos M.Lomonosovo universitete ir mūsuose buvo pripažinta kaip humanitarinių (istorijos srities) mokslų darbas, o kiek vėliau dar kartą peržiūrėta ir nostrifikuota į teisės mokslų darbą. Ar tai pilnai neatitinka Dugino ar kito Maskvos sunkiasvorio doktrinos reikalavimus laikinai prarastoms teritorijoms? Nereikia manyti, kad Maskva tokia kvaila ir nepaliko savęs laikinai prarastoje teritorijoje, nepaliko savęs teisėsaugoje ir spec. tarnybose. Reikia būti labai naiviam, neišmanyti pasaulio istorinio palikimo, nemokėti elementariai, logiškai - kritiškai mąstyti, kad būtų galima tuo patikėti. Ypač dabar, kai mes nežinome, kai masės nežino tikrosios "Perestrojkos" istorijos: The Truth, the Whole Truth about the Gains of the Neosoviet Lithuanian Nomenclature - The Real Price of "Perestrojka".