Nežudykite Lietuvos, nežudykite meilės, nežudykite Europos pagaliau, išprotėję inteligentai ir „subabkėję“ intelektualai!

Per ilgai atlaidžiai buvo žiūrima į tuos inteligentus, į tuos lietuvius, kurie anuomet patikėjo internacių partija, einančia užkariauti pasaulio ir nuėjo dirbti į LKP(b) CK. Į tuos, kurie išvyko studijuoti okupacinės valdžios mokslų prie SSKP CK Maskvoje ar Leningrade (Peterburge), kaip valdyti milžinišką Sovietinę imperiją, kaip atlikti pasaulio tautų išvadavimo ir suvienodinimo misiją, kaip kurti jos ekonomiką ir stiprinti jos karinę ir mokslinę galią, kaip pagaliau pasiekti tą jų išsvajotą, užsibrėžtą pasaulinę revoliuciją, kai visas pasaulis bus valdomas iš vieno centro – Kremliaus. Per ilgai atlaidžiai žiūrėjome ir į tuos lietuvių emigrantus, kurie, būdami Vakaruose, buvo to paties CK užburti ir užverbuoti arba Blogio imperijos papirkti. Per atlaidžiai buvo pažiūrėta ir į LKP(b) perregistravimą į LDDP, o vėliau ir į Lietuvos socialdemokratijos užvaldymą per keletą LKP CK kolaborantų.
Bepigu jiems, ten užsigrūdinusiems, vėl šiandien pulti, atakuoti silpnesnį, pulti bedarbį, pulti benamį, mušti gulintį, mušti esantį be cento kišenėje žmogų arba už darbą gaunančius minimalią algą, iš kurios jiems pragyventi neįmanoma ir reikia dar kažką sugalvoti negero, bet gyvybingai būtino, kad tiesiog būti gyvam – įstatymiškai atrodančio kriminaliai, nusikalstamai. Lenino išrasta duonos monopolija vėl įgauna ankstesniąją okupacinę galią. Alkani žmonės lengvai valdomi ir yra plėšrūs, agresyvūs savo likimo broliui, likimo sesei, eiliniam lietuviui, o tai labai naudinga valdančiajai ekonominei-politinei klasei. Atleidome jiems nekreipdami dėmesio ir į tai, kokius laiškus, skundus, šmeižtus okupacijos metais jie, Brežnevo epochos pirmūnai, mokslo, meno ir apskritai kultūros pirmūnai, rašė, kad tik jie vieninteliai būtų arčiau okupacinės valdžios, arčiau okupacinės administracijos, kad tik priartėtų prie Centro Komiteto ir gautų privilegijų, išimčių, kad gautų butą be eilės, šaldytuvą, automobilį, daktaro laipsnį, premiją ar paklodę, o gal kelis talonus papildomam cukrui. Dabar jie vėl atkuto ir ėmėsi senojo, jiems taip įprasto, darbo - šmeižto. Juos jau keičia ir niekšybių mastais lenkia jų naujos kartos - vaikai ir anūkai. Su tokiu įniršiu, su tokiu patosu, su tokia jėga ir propagandos mašina pradėjo šmeižti, skųsti, niekinti kitaminčius, tikėdamiesi vėl gauti privilegijų ir viršenybių, kaip anuomet jų tėvai ir seneliai, iš valdžios, iš Neosovietinės Oligarchijos. Jie gi gerai žino, kaip lengva, saugu ir paprasta būti stipriojo pusėje, būti banko pusėje ir plūsti, mušti, šmeižti, niekinti silpnuosius.
Pradžioje, kol kas, tik žodžiais, kitaminčius, laisvus lietuvius, kovojančius už savo teises ir laisves, už egzistenciją, vėliau juos bus galima, senu gerai išmoktu ir įvaldytu papročiu, grūsti į kalėjimus, neleisti studijuoti, atimti pragyvenimo šaltinį – nepriimti į bet kokį darbą, konfiskuoti turtą. Anuomet neformalai ir okupacinės valdžios oponentai galėjo tik gatves šluoti, kiemsargiu ar sargu įsidarbinti, o dabar jau ir šitokio darbo jie negaus, nes pažanga dabar gi padaryta didesnė technologijų ir žmogaus sekimo, valdymo, manipuliavimo, kvailinimo, visuotinės hipnozės ir išnaudojimo srityse. Juos vėl nebaudžiamai galima pravardžiuoti, šmeižti, niekinti, vadinti fašistais, „niemcais“ ir banditais, kaip anuomet, kaip anais gerais, anot jų, okupacijos laikais, kurie jiems padėjo pamatus sočiai dabarčiai – būti viršūnėje, būti oligarchijoje ir valdyti šalį, engti mus, anuometinius okupacinės valdžios oponentus ir to meto neformalus ir kitus laisvus Brežnevo epochos keistuolius – neprielipas.
Vyresni amžiumi lietuviai gerai prisimena, kaip gražiai suokė anuomet dabartinis neosovietinis elitas, Neosovietijos intelektualai, kaip liaupsino nukariautojus, pavergėjus, okupantus ir jų kolaborantus, kaip gražiai mūsų padlaižiai jiems rašė:  „didžiai gerbiamas ir mylimas drauge sekretoriau Antanai Sniečkau, Petrai Griškevičiau ir Lionginai Šepety. Tik Jums, brangieji draugai, tik mūsų brangiajai Komunistų (bolševikų) partijai, Stalinui Saulei, Brežnevui Išminčiui, tik mūsų brangiajai Tarybų (Sovietų) valdžiai aš esu dėkingas, kad šiandien turiu duonos ir diplomą, kad šiandien aš profesorius, kad leidžiamos mano knygos, gaunu premijas ir kitas privilegijas, kad gavau butą, gerą žmoną ir dar geresnę meilužę. Garantuoju jums drauge Griškevičiau, kad vardan mūsų Tarybinės tėvynės (okupacinio sovieto) negailėsiu jėgų ir gyvybės, žmonos ir tėvų, nieko negailėsiu vardan mūsų brangiosios Komunistų (bolševikų) partijos klestėjimo, atiduosiu visą save, kad mes kuo greičiau pavytume ir aplenktume JAV.“
Jie, šitie begėdžiai, žmonės be sąžinės, okupacijos metu mums melavo, mus kvailino, smegenis prikišo netikrų žinių, o per jas ir užhipnotizavo, suzombino, skundė, šmeižė, kaip dabar, ir naudojosi gėrybėmis – loviu, kuris dabar tapo dar įspūdingesnis, dar turtingesnis. Apsukrūs ir ciniški partiniai, mokslo ir kultūros nomenklatūrininkai kaip įmanydami brovėsi į Centro Komitetą, norėjo būti į jį išrinkti. Juokas pro ašaras, kai matai, kaip jie pliekia 2011 metų Kovo 11-osios eitynių dalyvius. Visi tie buvę kolchozų pirmininkai, profsąjungų vadovai, nebesančių sovietinių gamyklų direktoriai, patapę UAB‘ų, akcinių bendrovių prezidentais, LR seimūnais, vyriausybių nariais, sovietiniai akademikai, profesoriai ir docentai ir iš Vakarų atklydę, sugrįžę Blogio imperijos užverbuotieji, palūžę tremtiniai ir politkaliniai, pačios despotiškiausios, pačios nežmoniškiausios pasaulyje valstybės – SSRS šlovintojai.
Niekam nebe paslaptis, kad anuomet jų, LKP narių, buvo virš 200 tūkstančių, virš 600 tūkstančių komjaunuolių ir aš taip pat, kol tarnavau dvejus metus Sovietinėje rusų kariuomenėje. LKP nariais buvo beveik visi mokslo darbuotojai, 89 procentai visų studentų. Anuomet inteligentai, norėdami patekti į baisiausios pasaulio istorijoje partijos gretas, turėdavo suieškoti keletą kvailų darbininkų ir atvesti juos į partiją, nes ji gi skelbėsi esanti darbininkų partija, vykdanti Proletariato diktatūrą, ubagų ir vargšų diktatūrą, skriaudžiamųjų ir išnaudojamųjų diktatūrą. Anksčiau jie ganė proletariatą, o šiandien jau gano kapitalą. Ir ta armija dabartinių inteligentų ne pati savaime, o tik Gorbačiovui paliepus, Maskvos CK panorėjus, buvo paraginta pradėti remti SSKP CK ir KGB elito suplanuotas permainas, „Perestrojką“ ir burtis į judėjimus SSKP CK „Perestrojkai“ remti.
Pertvarkai iš viršaus, apačioms miegant tamsybėse ir nesusivokime. LKP atsiskyrimas nuo SSKP kol kas lieka neaiškus ir neatskleistas, kaip ir negreit bus parašyta Blogio imperijos „Perestrojkos“ judėjimų tikroji istorija. CK ir KGB elitui, jų jaunuomenei, jų anūkams Maskvoje pradėjus „Perestrojką“ Lietuva miegojo giliu politikos letargo miegu, nemiegojo tik Lietuvos disidentai, Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos katalikų bažnyčia, o taip pat ir neformalūs būreliai, kol juos išdaužydavo KGB. Eiliniai žmonės, eilinį kartą suklydo, manydami, kad sovietizuoti, hipnotizuoti, užburti inteligentai gali pasikeisti, kad jie gali pradėti dirbti ir jų naudai, ne tik savo. Pasitikėjo sovietiniais intelektualais nesuprasdami, kad valdžioje liko tie patys sovietiniai nomenklatūrininkai, transformavęsi į neosovietinius nomenklatūrininkus ir prisitaikę prie Pakitusio pasaulio, besikeičiantys ir besirūpinantys tik savimi, savomis giminių generacijomis.
Anksčiau sodinę savo tautiečius, spjaudę į Trispalvę, o dabar ją prichvatizavę, uzurpavę, leido sau įvykdyti Prichvatizaciją, laisvai be jokios sąžinės graužaties leidžia sau mus, eitynių dalyvius, vadinti vėl fašistais, „niemcais“ ir banditais, bukagalviais marginalais, kuriems, anot jų, anuomet nepatiko sovietų valdžia, okupacija, Blogio imperija, o dabar - Politkorektika. Gailisi, kad anuomet nepavyko visų sumedžioti, visų išgaudyti. Cinizmas yra beribis. Beje, kalbant apie Neosovietiją ir jos intelektualus, nereikia pamiršti jos pirmtakės Sovietijos ir jos vairuojančios jėgos, nugalėjusios Bolševikiniame rūmų perversme Peterburge. Sovietijos, įkūrusios internacių valdžią ir suformavusios naują žmogų – sovietinį žmogų, sovietinę pilietybę, sovietinę naciją, sovietinę tėvynę, kurios vadovaujančia jėga, jos politikos centru įstatymiškai įtvirtino Sovietų Sąjungos Komunistų (bolševikų) partiją.
SSSR konstitucijoje įrašė, kad Sovietų Sąjungą sukūrė ir apjungė Didžioji Rusija, o ne kokia ten Lietuva ar dar kas nors iš kitų neskaitlingų nacijų. Galėtų jau tie buvę tos partijos nariai, atsinaujinantys per kartas, elgtis kukliau ir nepravardžiuoti kitaminčių, nežeminti jų, bet kur tau.  Juk pas mus nebuvo desovietizacijos. Nieko panašaus nebuvo, kas buvo Vokietijoje – denacifikacijos. Mūsų neosovietai nesijaučia pralaimėję – jie jaučiasi esą mūsų viešpačiais, prichvatizatoriais, „Perestrojkos“ nugalėtojais, tiesiog lordais, elitu, teisėta viršūne, Oligarchija. Kur jau ten kažkokioms vidutinybėms tarp jų, 1992 metų tautos išrinktųjų, tarpti, nes mes ne Vokietija, mes nepralaimėjome karo – mes laimėjome viską. Laimėjome turtą, valdžią, Antrąją Lietuvos Respubliką, jos Prezidentūrą, Seimą, Vyriausybę - politkorektiką.
Lietuvoje neįvyko desovietizacijos ir netiriamos Antrojo pasaulinio karo ir karo nusikaltimai iš esmės ir rimtai. Tyčia rimtai netiriamos Antrojo pasaulinio karo priežastys, abiejų kariavusių pusių karo nusikaltimai, tautų genocidai Sibire ir Holokausto priežastys Vokietijos užimtoje teritorijoje ir pačioje Vokietijoje - netiriamos ir neanalizuojamos, o tik konstatuojamos, deklaruojamos, mitologizuojamos, sudievinamos, sureliginamos, bet netiriamos ir neaiškinamos logiškai, pasiremiant elementaraus protingumo kriterijais. Kas tik pabando pažvelgti giliau, būdamas nekilmingu, arba pabando pradėti analizuoti be valdančiosios ekonomikos ir politikos klasės sutikimo, be elito leidimo, iškart yra gąsdinamas, metamas iš darbo, atimamas pragyvenimo šaltinis. Visaip trukdoma domėtis viešai viso šito blogio ir baisių XX amžiaus karų ir tautų žudynių priežastimis, kilme.
Politkorektikams nereikia paaiškinti žydų tautos ir kitų tautų tragedijos ir jų mastų. Bijoma aiškinimo, priežasčių ieškojimo, nes tada reiktų iš esmės perrašyti istoriją ir peržiūrėti žiniasklaidoje, politikoje stereotipais tapusių teiginių ir dogmų tinkamumą ir atitikimą buvusiai realybei. Juk ne lietuvių mokslinčiai, kurie dreba iš baimės ir parsiduoda pigiai, garsiai kalba, kad atliekami kruopštūs Holokausto tyrimai liudija, kad žydų buvo nužudyta ne šeši milijonai, kaip oficialiai skelbiama, o keliskart mažiau, o kitų tautybių žmonių sunaikinta begalės taip pat. Politkorektiškasis pasaulis bijo, kad Holokaustas netaptų vien žydams būdinga tragedija ir dėl to sumažėtų pasaulio viešoji nuomonė ir moralinė, materialinė parama. Jie mano, kad jokiu būdu negalima leisti, kad Stalino Rusijos nusikaltimai, Antrojo pasaulinio karo priežastys, neatvestų į Sovietijos nusikaltimus, į Buvusios Rusijos imperijos ir Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjusiųjų tautų Holokaustą Sibire,  į žydų aktyvų dalyvavimą juose taip pat, į dabartinės Sovietijos paveldėtojos Neosovietijos, Neosovietinės oligarchijos ir jos sukeltos gilesnės pasaulinės krizės Lietuvoje aiškinimą.
Po Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų jėga ir teisiniu farsu primestas mistifikuotas istorijos vertinimas gali subliukšti, kaip ir dabartinė Neosovietija Lietuvoje ir jos visagalybė. Lietuvos babkiniai istorikai ir akademikai muilinasi ir demagogiškai vaiposi, nenorėdami studentams duoti paskaityti ir paaiškinti arba atsakyti į žingeidaus gimnazisto klausimą, kokį visgi poveikį holokaustui turėjo tas akivaizdus faktas, kad vos tik Hitleriui atėjus į valdžią, pasaulinė –žydų bendruomenė viso pasaulio žydų vardu paskelbė Vokietijai karą, nepasirašiusi nei Hagos, nei Ženevos konvencijų, karo taisyklių ir elgesio su belaisviais ir pan. tarptautinių sutarčių?
  Daug kalba apie „Mein Kampf“, bet neleidžia jos perskaityti, o cituoja labai aistringai, ir nebando pateikti kito autoriaus ne ką prastesnio veikalo – Theodore N. Kafman‘o knygos „Vokietija privalo žūti!“. Nesistengia paaiškinti ar visa tai negalėjo išprovokuoti vokiečių beprotybės ir polinkio į karo nusikaltimus ir į žydų naikinimą? Lietuvius nepaliaujamai kaltina kaip žydšaudžių naciją, vadovaujasi net Niurnbergo tribunolo farsu. Farsu, nes ten nebuvo siekiama teisingumo ir nebuvo laikomasi nešališkumo principo. O dabar eitynių dalyvius išvadinti naciais, neonaciais, „niemcais“, fašistais, kai ne vienam tos eisenos dalyvių teko to paties išklausyti sovietinėje rusų kariuomenėje, yra ne kas kita, kaip valdžios ir taip vadinamojo elito niekšybė.
Paprasti, sąmoningi lietuviai puikiai prisimena kaip Vilniuje ir Klaipėdoje su panieka buvo prašoma – nekalbėti fašistų kalba, nekalbėti lietuviškai. Daugelis vadinamojo elito nėra net į snukį gavę dėl lietuvių kalbos tiesioginio gynimo ar nacionalinio orumo ir garbės – prigimtinės teisės Tėvynėje Lietuvoje kalbėti lietuviškai, kalbėti motinos kalba ir būti lietuviu – didžiuotis, kad esi lietuvis ginimo. Kas tie dabartinio elito mokytojai, ką jie laiko sau pavyzdžiu ir į ką lygiuojasi? Atrodo, kad į Niurnbergo proceso begėdiškai šališką farsą, į jo sukurtą Dvigubų standartų principą, į Čerčilio kalbas, pasisakymus, mintis ir viešus nelabai kokius komentarus.
Prisiminkime ką sako kad ir toks kadais garsus W. Churchill‘io pasisakymas, kad Anglijoje nėra antisemitizmo, nes anglai žino, kad jie ne prastesni už žydus?  O tai ką, visos kitos likusios Europos tautos yra prastesnės už žydus? Ypač lietuviai? Dabartiniai Kovo 11-osios eitynių dalyvių niekintojai pamiršta save, kad patys yra plaukę iš tos baisiausios pasaulio istorijoje partijos ir jų narių, iš jų šeimų, kurios, Stalino Rusijos, sąjungininkė Britanija ne kartą yra sau leidusi pasielgti negarbingai, pavadindama  Staliną Čerčilio lūpomis, kad „ Visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangiau už maršalo Stalino esybę“ ir nežino jis „kitos tokios vyriausybės, kuri laikytųsi savo įsipareigojimų... tvirčiau už Sovietų Rusijos vyriausybę“.
Juk kai kur Vakaruose tas pats baisiausias karas vadinamas „Geru karu“ – „A Good War“, suteikęs galimybę valdyti pasaulį dviem neeuropinėms supergalybėms ant Europos griuvėsių ir Hirosimos, ir Nagasakio civilių pelenų. Ypač dabar tai atrodo labai jau nekaip, kai aiškėja, kad Stalino Rusijos internaciai per visą XX amžių yra sunaikinę maždaug apie 150 milijonų įvairiausių tautų ir tautelių nekaltų aukų ir jokios atsakomybės, jokių karo ir genocido reparacijų, kompensacijų, nuostolių padengimo. Visus, jų supratimu nekilminguosius, bandančius tai paanalizuoti gąsdina teismais ir Baudžiamojo kodekso straipsniais, gerai žinodami, kad nedesovietizuoti ir korumpuoti (tokia yra nuomonė visuomenėje) teismai gali bet ką pripažinti, ko tik reiks Neosovietinei Oligarchijai. Kad jiems dzin, ne argumentas, kad nėra išslaptinti archyvai ir tebėra paslėpti karo nusikaltimai, tebėra vieša paslaptimi be juridinės galios.
Esminiai archyvai uždaryti ir neprieinami, istorikai apie juos tegali tik spėlioti ir negali oficialiai, juridiškai paaiškinti Europą ištikusios katastrofos priežasčių ir mastų, įvertinti Stalino Rusiją kaip karo sukėlėją ir pagrindinę agresorę, kuri nuo pat savo pradžios vykdė revoliucinio puolimo strategiją, visada ėmėsi karinės iniciatyvos, ėmėsi agresijos. Šiandien taip pat žmonės tampa nelygūs įstatymui, kai nedesovietizuoti ir neišliustruoti teismai nevykdo teisingumo ir yra šališki, angažuoti nekilmingo piliečio atžvilgiu. Kitaip eitynių dalyviai nebūtų išvadinti bukagalviais, marginalais, bedarbiais, išlaikytiniais, tyčia pamirštant, kad ir partizaniniame judėjime dalyvavo ne dideli jau išminčiai ar kokie ten intelektualai.
Apie 90 procentų lietuvių partizanų buvo mažai mokyti kaimo bernai ir vienas kitas vokietis ar šiaip koks paklydėlis iš Vakarų Europos, o vadinamųjų rusų, žydų ir lenkų gi nebuvo. Taigi ir turėtų būti kuklesni tie kitataučiai, nelabai teisėtu, bet dažniausia okupaciniu agresijos būdu čia įsikūrę arba atidardėję ant tanko, kuriems nieks jokių žmogaus teisių neriboja, jei dabar elgiasi garbingai, kultūringai, pripažįsta Lietuvos įstatymus ir jos buvusias okupacijas, aneksijas ir asimiliacijas, buvusį Lenkijos ir Carinės ir bolševikinės Rusijos nutautinimo vajų, integruojasi į lietuvių visuomenę, bet taip pat ir aišku, kad ne jie sukūrė Lietuvos valstybę, kaip mes nesukūrėme Vokietijos, Izraelio, Rusijos, na, o prie Lenkijos galybės kūrimo mes, lietuviai, tikrai prisidėjome.
Be abejo, kad mums padėjo B.Jelcino demokratinė Rusija,  kaip ir Kaizerinė Vokietija anuomet: kažkiek trukdydamos, kažkiek elgdamosis negarbingai, egoistiškai. Kažkiek dabartinė Lenkija 1990 metais, bet mes, lietuviai, esame svariau viduramžiais prie jos kūrybos prisidėję, už ką mums buvo atsidėkota sostinės užgrobimu, atimtomis etninėmis mūsų protėvių žemėmis, vykdyta tautinė asimiliacija, išstumta ir paniekinta lietuvių kalba - atseikėta nemeile. Niekam nebepaslaptins, kad lietuviškai kalbantys lietuviai buvo negailestingai engiami ir išnaudojami – sukurtas jiems pragaras Žečpospolitos laikais. Juk ne šiaip sau žinoma, kad Žečpospolita buvo nelietuviakalbių bajorų ir žydų rojumi, o lietuviakalbių lietuvių valstiečių pragaru. Rusų okupacijų metais eiliniai, patriotiškai, prolietuviškai nusiteikę inteligentai, valstiečiai buvo sunaikinti, išvežti į Sibiro Holokaustą, kiti inteligentai pasitraukė, frontui artėjant, į Vokietiją – dardėjo kartu gurguolėse su vokiečių kariuomene, kuri irgi buvo daugiatautė. Likę miestų inteligentai agitavo lietuvius nesipriešinti okupacijai, stoti į kolchozus ir statyti būsimą rojų okupantės Sovietų Rusijos sudėtyje.
Nelabai rėmė ir padėjo kovojantiems partizanams, nerašė tiesos, o nuolat melavo, apgaudinėjo ir per kitų galvas lipo sovietinės karjeros laipteliais. Rinkosi susitaikymo, išdavystės kelią, kurių vaikai ir anūkai šitos eitynės dalyvius lengva kakarine pravardžiuoja ir žodžiu marginalizuoja. Be Komunistų partijos, be KGB pritarimo, partijos miesto, rajono, CK sutikimo tu buvai niekas, negalėjai būti pripažintas docentu, dėstytoju, profesoriumi, akademiku. Kovojo tik kunigų pogrindis iki pat Gorbio „Perestrojkos ir Glasnostj“, leisdami „Katalikų bažnyčios kroniką“. Buvo leidžiami „Aušra“ ir „Vytis“. KGB dokumentuose užfiksuota, kad disidentų nuo 1970 iki 1988 metų būta apie 289, o nuteistų ir aktyvių - perpus mažiau ir kažkiek nepagautų neformalų. Todėl 1987 metais, kol neleido Gorbačiovas, rugpjūčio 23 d. į Lietuvos Laisvės lygos mitingą  susirinko tik mažas būrelis pasišventusių drąsuolių, kurie vėliau tų minėtų inteligentų buvo pasmerkti ir apspjaudyti, kaip dabar tų eitynių dalyviai. Buvo pasmerkti susirinkę be Gorbačiovo leidimo paminėti slaptąjį Stalino Rusijos ir Hitlerio Vokietijos Maskvos pakto (Molotovo-Ribbentropo pakto) sąmokslą ir spąstus tai pačiai Vokietijai, kaip dabar jau aiškėja ir eiliniams moksliukams, gimnazistams ir studentams.
Gorbačiovas „Perestrojką“ pradėjo ne iš geros valios, o iš būtinybės. Ir baigė gera valia – nepraliedamas daug kraujo. Paskelbė „Perestrojką“ Sovietų Sąjungai pralaimėjus Šaltąjį karą dėl subyrėjusios ekonomikos, Kenedžio, Wernher von Braun‘o, Reagan‘o pastangų dėka ir suplanavo turto perleidimą buvusiems ištikimiems Sovietijos tarnams, vietiniams buvusiųjų sovietinių respublikų komunistų partijų centro komitetams, jų sekretoriams, vedėjams, instruktoriams, netgi jo bufetui ir jo intelektualams. Va kai bus viešai atskleistas kitas slaptasis ir nelabai atitinkantis to meto Tarptautinę teisę – Maskvos Antrasis paktas, Čerčilio – Stalino paktas, pasirašytas, berods, 1939 metais spalio 15 d. irgi pardavęs, padovanojęs Baltijos šalis ir Suomiją Stalino Rusijai(Comrade Stalin planned an attack operation (Thunder) against Germany on 6 July 1941. To execute this Plans Russia had entered into Two Treaties: the first on 23 august 1939(The Molotov - Ribbentrop Pact) with Germany and the second one on 15 October 1939 - The Stalin - Churchill Pact with England which was more favourable), va tada bus pereinama prie naujos politinės kokybės pasaulyje.
Pirmasis Maskvos paktas buvo viešas, slapti tik jo protokolai dėl pasidalijimo įtakos zonomis Europoje. Tokios įtakų dalybos pasaulyje vyksta nuolat. O dabar kol kas tautos tampa Banko įkaitėmis, stipriojo, to, kas turi pakankamai pinigų vykdyti pasaulio valdžią, įkaitėmis. Politkorektikai mielai nuolat cituoja Vokietijos buvusią gyvybinę erdvę, kartą paminėtą ir garsiojoje „Mein Kampf‘, bet necituoja Rusijos gyvybinės erdvės nuo Ramiojo vandenyno iki Baltijos jūros ir tos pačios Jungtinės karalystės ar Prancūzijos, ar net Lenkijos, kurios Lebensraum‘as buvo išplėstas į Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos ir kitas teritorijas – žemes. Kuri ir dabar nerimsta, bando kelti skandalą Europoje, atidaryti Pandoros skrynią, pasiremdama savo tautine mažuma Lietuvoje siekti negarbingų tikslų.
Nori atnaujinti prieškarinį precedentą per tautines bendruomenes, mažumas sukelti didelį gaisrą. Dabar politkorektikai irgi nori valdyti ir engti pasaulį iš vieno centro – iš vieno banko. Nori neigti nacijas ir kurti vieną pasaulinę naciją, nori skaldyti, kiršinti žmones, tautas, valstybes, civilizacijas. Bet tai gali nepavykti, nes kyla Kinija, kyla Brazilija, Indija, Islamas. O tai reiškia, kad gali kilti civilizacijų karai. Kaip to išvengti ir ar išvis galima to išvengti, yra didžiulė ateities problema ir nežinomybė. Išvengti, manau, pavyktų, jei Europa būtų  laisvų, klestinčių, saugių tėvynių, saugių nacijų Europa, o ir pasaulis toks pats – tėvynių, saugių, sočių, o ne alkanų, vadinasi, ne plėšrių nacijų pasaulis su garbingomis varžybomis mokslo, meno, ekonomikos, apskritai kultūros, varžybomis be A.Juozaičio „Istorinių klaidų“ ir „Brazauskas House“ įsigalėjimo - dominavimo.

Pavyks išvengti, jei realiai veiks Demokratija, o ne Oligarchija, demokratinė Konstitucija, konvencijos, žmogaus teisės ir teisingumas ne ant popieriaus ar kokioje tai partijos programoje, kai bus mažinama socialinė atskirtis, kai nebebus tyčia kriminalizuojama, kvailinama, apgaudinėjama eilinė Lietuva ir nebestumiamas Lietuvos ketvirtasis luomas į Rusijos glėbį, realiai skatinama socialinė darna, kai Lietuva nebebus pasodybiniu Maskvos sklypu.